Dirsė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Kokių tik pavadinimų žmonės nesugalvojo dirsei! Vienas už kitą blogesnis: vadina ją ir šunine žole, ir rugiene. Vienose vietovėse vadina „ponyriu“, kitose – „dandura“, trečiose – net „kirmino žole“. Jeigu sodininkui ar daržininkui prisapnuos, kad jo mėgstamuose lysvėse ar gėlynuose gausiai išplito dirsė, jis pabus nerimastingai plakančia širdimi. O supratęs, kad tai tebuvo sapnas, palengvėjimu atsikvėps. Nes dirsė – tai galvos skausmas visiems, kurie mėgsta raustis žemėje. Jos šakniastiebiai greitai plinta į plotį ir gylį, ir sodininkui sunku su ja susidoroti.

Cheminė sudėtis

Tuo tarpu šiuose šakniastiebiuose yra nemažai žmogui naudingų medžiagų. Pavyzdžiui, dirsė gausi vitaminų C ir E – askorbo rūgšties ir tokoferolio, kurie geba lėtinti senėjimą ir stiprinti imuninę sistemą. Imuniteto stiprinimui taip pat padeda sudėtinis polisacharidas krakmolas, be to, jis būtinas smegenims ir raumenims. Šakniastyje esančio karotino stiprybė – gebėjimas šalinti laisvuosius radikalus iš ląstelių ir mažinti neigiamą nepalankios ekologijos poveikį.

Tarp dirsės šakniastiebio komponentų beveik 10% sudaro baltymai, o tai viena svarbiausių „statybinių medžiagų“ žmogaus organizmui. Tricino (angliavandenio, kuris sudaro beveik 40% dirsės sudėties) ir monosacharido fruktozės vaidmuo – užtikrinti greitą jėgų atstatymą.

Visa organinių rūgščių grupė padeda palaikyti normalią organizmo rūgščių-šarmų pusiausvyrą, dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose.

Mineralinėms druskoms dirsės sudėtyje žmogaus organizmas patiki užtikrinti širdies ir kraujagyslių, endokrininės, nervų sistemų bei virškinamojo trakto funkcionavimą, atsakyti už vandens-druskų apykaitos pusiausvyrą ir dalyvauti kraujodaros procese. Ypač svarbų vaidmenį atlieka silicio rūgšties druskos, nes esant silicio trūkumui organizmui tampa sunku įsisavinti daugiau nei septyniasdešimt cheminių elementų.

Už odos, plaukų ir nagų būklę atsakingi aliejai – riebalinis ir eterinis, taip pat įtraukti į dirsės sudėtyje esančių naudingų medžiagų sąrašą.

Aminorūgštis alaninas – nuolatinis aktyvus visų metabolinių procesų dalyvis, užtikrinantis ištvermę ir teigiamai veikiantis smegenų bei raumenų sistemos darbą.

Kaip atrodo ir kur auga

Varputė priklauso javiniams augalams. Jos ilga, stipriai išsišakojusi šaknis su didžiuliu kiekiu atšakų gali giliai įsiskverbti į minkštą purią žemę – iki 1 m ir net daugiau. Tačiau paprastai visos jos atšakos plinta maždaug ne didesniame kaip 15 cm gylyje. O plotyje atšakos nuo šaknies užima mažiausiąjį 3x3 m „plotą“, o gali išplisti ir didesnėje teritorijoje.

Į aukštį varputė išauga nuo 50 cm iki 120 cm, jos spalva dažniausiai būna grynai žalia, tačiau yra rūšių, kurių antžeminė dalis yra melsvai žalia. Paprastai sutinkamas lygus, plikas augalas, tačiau pasitaiko ir plaukuotų egzempliorių.

Varputės lapai yra plokščios formos, stipriai pailgi. Botanikai tokią formą priskiria linijiniam tipui. Jie gali siekti 40 cm ilgio ir 10 cm pločio (esant palankioms augimo sąlygoms). Plonos gyslos puikiai matomos per visą lapą.

Aukšti augalo stiebai viršuje baigiasi varpelėmis, kurių ilgis gali svyruoti nuo 10 iki 15 cm. Jose yra nuo 4 iki 7 žiedų su pailgais, lancetiškais žvyneliais. Varputė pradeda žydėti jau pirmąjį vasaros mėnesį, o nuo liepos pabaigos pradeda bręsti sėklos.

Ši piktžolė gali daugintis tiek šakniastiebiais (šis būdas vadinamas vegetatyviniu), tiek sėklomis (kitas pavadinimas – lytiniu būdu). Augalas yra labai prisitaikęs prie abiejų būdų. Šakniastiebiai gali užimti didžiulius plotus, o derlingoje dirvoje jie gali suteikti gyvybę didžiuliam kiekiui daigų. Taip viename hektare žemės, apaugusios varpute, yra neįtikėtinai daug šakniastiebių pumpurų – maždaug 250 milijonų! Ir kiekvienas jų gali suteikti gyvybę naujam augalui. Net jei šaknį susmulkintumėte į daugybę dalelių, nė viena nenumirs beprasmiškai, o iš jos būtinai išaugs nauja piktžolė. Be to, net jei vienerius metus mažas gabalėlis ramiai gulės žemėje nepasireikšdamas, kitais ar net po metų ar dvejų iš jo gali visiškai išsivystyti naujas daigas.

Varputės apdulkinimas vyksta kryžmiškai, t. y. vieno augalo žiedadulkės pernešamos ant kito piestelės. Taip susidaro augalas su nauju genotipu, išlaikančiu dar didesnį atsparumą ir gyvybingumą. Sėklos, kaip ir šaknų dalelės, gali išgyventi nepalankias sąlygas dirvoje ne vieną sezoną ir apie save pranešti net po 10–12 metų. O kadangi iš vieno augalo gali gautis apie 10 tūkstančių sėklų, lengva įsivaizduoti, kokią didžiulę kariuomenę kasmet išleidžia kiekvienas varputės augalas į laukų plotus.

Sausrą, kurią varputė blogai toleruoja, ji išgyvena miego būsenoje, tačiau kai prasideda lietūs, pradeda sparčiai augti ir priauga centimetrų tiesiog prieš akis.

Namai jai yra beveik visur mūsų planetoje. Pagrindinės jos kolonijos išsidėsčiusios Šiaurės pusrutulyje, Europos šalyse, Azijoje, ji išgyvena ir Šiaurės Afrikos karštyje, Pietų pusrutulyje. Rusijoje sutinkama visur.

Jai labiausiai tinka vidutinio klimato sąlygos. Ji mėgsta derlingus, pakankamai purius, azotu turtingus dirvožemius, geriausiai auga smėlyje, bet nėra labai jautri ir pelkėtiems gruntams. Jos aukšti sąžalynai išsidėstę ne tik laukuose, bet ir vandens telkinių pakrantėse, miško aikštelėse, pakelėse, kelkraščiuose, stepėse. Kaip nepageidaujamas svečias, varputė įsiveržia į sodybas ir daržus, nes jai ypač patinka ten, kur yra reguliarus laistymas. Tačiau jei žemė ilgai neįdirbama ir tampa tanki, kieta, lyg prikalta, ji praranda savo aktyvumą, kuris atsinaujina po pirmojo arimo.

Varputėmis užteršti laukai smarkiai praranda derlingumą, nes ji kenkia tiek kultūriniams augalams, tiek dirvožemiui, kuriam atima maistingąsias medžiagas ir drėgmę. Galiausiai žemė išdžiūsta ir smarkiai nuskursta.

Rūšys

Gamtoje egzistuoja beveik 30 varputės rūšių. Jos skiriasi viena nuo kitos aukščiu ir varpelių sandara, o šis skirtumas paaiškinamas sąlygomis, kuriose jos auga.

Taigi, šliaužiančioji varputė, kuriai visur gerai, bet kurioje gamtinėje zonoje – ar pievoje ar aikštelėje, ar vandens telkinio pakrantėje, ar darže ar lauke, ar kelkraštyje – užauga aukšta – nuo pusės metro iki 1 m 20 cm. Atitinkamai, ir stiebai, ir lapų plokštelės yra pakankamai dideli, ilgi. Ją labai sunku išnaikinti.

O jos giminaitis plevelinė varputė yra gana žemaūgė. Ji neužauga aukštesnė nei 30–75 cm. Jos buveinė – stepė, ji paplitusi daugiausia pietiniuose Rusijos regionuose, Ukrainoje, mėgsta smėlio arba kalkakmenio dirvožemius, įsikuria labai sausose pievose. Ji ir spalva skiriasi nuo šliaužiančiosios varputės: jos antžeminė dalis yra melsvai žalia.

Dar vienas iš varpučių kohortos – tarpinė varputė – taip pat nėra ypač aukšta, užauga nuo 40 iki 100 cm. Vidurio Rusijos juostoje jos nesutiksi, ji paplitusi pietuose: stepėse ir sausose Viduržemio jūros, Vidurio Europos žemėse. Kaukazas, Azija ir pats Rusijos pietūs – taip pat jos įprastos buveinės.

Dar viena pietietiška varputė – pailgoji. Ji gali užaugti iki 1,5 m, nors vidutinis dydis – nuo 40 iki 100 cm. Jos stichija – druskingi dirvožemiai, kreidos ir kalkakmenio dirvožemiai, Azijos, Kaukazo, Viduržemio jūros, Rusijos pietų kelkraščiai.

Rinkimas ir laikymas

Nepaisant varpučių rūšių skirtumų, visos jos tinka naudoti gydymo tikslais. Liaudies gydytojai žino, kad geriausia šakniastiebius kasti arba pavasarį, arba rudenį. Lengviausia panaudoti darže iškastas piktžoles. Jų šakniastiebius reikia gerai nukratyti nuo dirvos, nuplauti iš pradžių dubenyje ar kibire, kad būtų patogiau nuvalyti nuo smėlio grūdelių, o tada nuplauti vandeniu tiesiai iš čiaupo.

Kad šaknys gerai išdžiūtų, galima pradžioje trumpam jas išdėlioti saulėtoje vietoje, geriau kai lauke vėjuota. Vėliau reikia jas perkelti į užtamsintą vietą, geriau į verandą ar terasą. Svarbu, kad ten būtų skersvėjis, o vėjas apipūstų vaistinę žaliavą. Galima ją padžiovinti naudojant džiovyklę. Tada prieš tai šakneles reikia šiek tiek supjaustyti, kad būtų patogiau sudėti į padėklus.

Sausus šakniastiebius galima laikyti ne ilgiau kaip 2 metus. Laikant reikia laikytis taisyklių – sudėti juos į faneros dėžes arba į drobinius maišelius.

Gydomosios dirsės savybės

Ši kenksminga ir agresyvi varputė gali padaryti žmogui gerą paslaugą. Jos gydomosios savybės gydytojams žinomos seniai. Jos naudojamos dar nuo Senovės Graikijos laikų. Taigi, jau didysis Avicena žinojo apie varputės naudą dedant ant žaizdų, apie jos šaknies gebėjimą gydyti.

Priešrevoliucinėje Rusijoje varputė buvo ruošiama vaistinėms. Šiandien Europos šalyse ji naudojama oficialioje medicinoje – pavyzdžiui, Vokietijoje, kur varputės naudojimo klausimais užsiima net valstybinė sveikatos tarnyba. Ten ji naudojama šlapimo takų uždegimams ir peršalimo bei ūminių kvėpavimo takų infekcijų gydymui.

Mokslinė medicina nurodo piktžolės šakniastiebių gebėjimą reguliuoti druskų apykaitą. Taip pat jis vertinamas dėl diuretinio, prakaitavimą skatinančio ir apgaubiančio poveikio, atsikosėjimą lengvinančio veikimo.

Varputė priklauso priemonėms, gebančioms atkurti jėgas, pakelti organizmo tonusą, pagerinti apetitą ir atkurti miegą. Tam padeda joje esantys cukrūs ir vitaminai. Taip pat naudojamas jos gebėjimas reguliuoti kraujo krešumą, prisotinti jį deguonimi ir valyti. Dėl augalo veikimo sustiprėja vandens nutekėjimas iš organizmo, tuo pačiu metu išvalomi kapiliarai, pašalinamos šlakinės medžiagos, o tai padeda sumažinti odos bėrimus.

Varputei būdingas ir antihelmintinis poveikis; gamtoje jį naudoja katės ir šunys, ėsdamos žolę ir taip išsivalydamos nuo parazitų.

Moterims

Moterims varputė įdomi kaip priemonė, leidžianti odai išlaikyti grožį, sveikatą ir jaunystę, mažinanti raukšlių skaičių dėl oksidacinių procesų organizme kontrolės. Be to, augalo šakniastiebiuose esantis vitaminas E (tokoferolis) padeda atsikratyti spuogų, uždegiminių bėrimų, pagreitina dirginimų gijimą.

Taip pat tokoferolis padeda atkurti reguliarų menstruacinį ciklą ir, didindamas lytinį potraukį, gerina vaisingumą – gebėjimą gimdyti sveikus ir stiprius vaikus.

Vyrams

Vyrams, kaip ir moterims, vitaminas E padeda atkurti reprodukcinę funkciją, užtikrina normalią sėklinio skysčio sudėtį. Kaip sako specialistai, būtent ši priemonė yra būtina keturiasdešimtmečiams stipriosios lyties atstovams, kad vėl atgautų buvusią vyrišką jėgą ir natūralius kūniškus troškimus. Be to, švelniai mažindamas uždegimą, augalas palankiai veikia prostatą, palengvindamas prostatito eigą.

Dirsė liaudies medicinoje

Liaudies medicina naudoja varputę įvairių organizmo sistemų gydymui – pradedant nuo medžiagų apykaitos ligų, podagros ir reumato ir baigiant virškinimo, širdies ir kraujagyslių sistemos, šlapimo ir lytinių organų srities patologijomis ir onkologija.

Puodelis arbatos iš varputės padės esant nuovargiui ir išsekimo jausmui. Nustatyta, kad varputė veiksminga šalinant radiacijos padarinius, ir ji netgi skiriama kaip papildoma priemonė sergant spinduline liga.

Preparatai, pagaminti iš šakniastiebio, kartu su lapų sultimis rekomenduojami bronchitų, plaučių uždegimų ir ūminių kvėpavimo takų virusinių infekcijų gydymui. Varputė taip pat puikiai pasitvirtino kovojant su furunkulioze ir spuogais. Esant šioms ir kitoms odos problemoms, įskaitant diatezę kūdikiams, dilgėlinę, egzemą, skiriami maudynių kursai, naudojant varputės priemones. Paprastai skiriama nuo 10 iki 15 tokių procedūrų. Jos padeda ir esant plaukų slinkimui bei hemorojui. Pastaruoju atveju varputę galima naudoti ir klizmos pavidalu.

Plačiai naudojamos varputės pagrindu pagamintos priemonės kepenų ligoms, įskaitant tokias rimtas kaip hepatitai, cirozė, organo riebalinio audinio patologijos, išgydyti. Žolelių mišinių sudėtyje šis augalas gydo tulžies pūslę ir latakus, tulžies akmenligę. Liaudies medicina naudoja jo priešuždegimines savybes gastrito, kolito, enterito simptomams palengvinti. Liaudies medicina žino varputės naudojimo būdus sergant hipertenzine liga, anemija, rachitu. Šių piktžolių pagrindu pagamintos priemonės naudojamos kaip pagalbinės kompleksinėje piktybinių navikų terapijoje.

Gydomųjų mišinių rūšys

Liaudies gydytojai varputę naudoja arbatos, sulčių, nuoviro, užpilo, tinktūros ir tablečių pavidalu. Skysčiai vartojami tiek į vidų, tiek išoriškai – vonių, kompresų ir losjonų pavidalu.

Tabletės vartojamos tik į vidų. Tiesą sakant, tai nėra tabletės ta prasme, prie kurios visi įpratę. Liaudies gydytojai jas ruošia iš antžeminės augalo dalies sulčių, perleisdami lapus ir stiebus per mėsmalę arba sutrindami trintuvu. Iš gautos masės išspaudžiamos sultys, kuriomis po to impregnuojama duona ir iš jos formuojami nedideli rutuliukai.

Tokių tablečių vartojimas mėnesį atkuria organizmo imunines jėgas, pagerina savijautą, normalizuoja medžiagų apykaitą ir virškinimo sistemos veiklą. Įprasta vartojimo norma – kartą per dieną valandą prieš valgį.

Dar liaudies medicina siūlo originalų kovos su kojų prakaitavimu būdą naudojant gyvą, ką tik nuskintą varputę. Vakare, po kojų nuplovimo, miežių šiaudais ir varputės žole reikia apipinti pirštus – taip, kaip pinti krepšeliai. Ant viršaus užsimauti kojines ir eiti miegoti. Ryte žolę išmesti, apsimauti švarias kojines. Jei tai darysite kasdien, išnyks per didelis prakaitavimas, nemalonus kvapas ir su jais susiję vystyklų bėrimai, pūliniai.

Užpilas

1. Nuo podagros ir cistito. Norint gauti gydomąjį nuovirą, reikia sumalti sausą šakniastiebį. 2 didelius šaukštus žaliavos užpilti puse litro verdančio vandens. Uždengti lėkštele arba dangčiu ir palikti 8 valandoms. Paruoštą priemonę gerti 20 minučių prieš pusryčius, pietus ir vakarienę, prieš tai pašildžius iki šiltos būsenos. Užpilas veiksmingai veikia kaip diuretikas, atsikosėjimą skatinanti ir prakaituojanti priemonė.
2. Esant nevaisingumui. Ši priemonė bus naudinga tiek vyrams, tiek moterims. Iškaskite šakniastiebį, nuplaukite, susmulkinkite (arba naudokite jau paruoštą džiovintą žaliavą), užplikykite 1 valgomąjį šaukštą stikline ką tik užvirusio vandens. Kai nusistovės pusvalandį, perkoškite ir gerkite tris kartus per dieną po didelį šaukštą, nederindami to su valgymu.
3. Esant cholecistitui. 2 didelius šaukštus šakniastiebio suberkite į 1,5 stiklinės ką tik užvirusio vandens. Palikite brinkti maždaug 4–6 valandas. Vartokite perkošę – po stiklinę tris kartus per parą. Gerkite kursą vieną mėnesį.

Tinktūra

1. Nuo kosulio peršalus. Paruoškite 2 valgomuosius šaukštus žaliavos ir 250 ml vandens. Jis turi būti virintas ir atvėsintas iki kambario temperatūros. Užpilkite varputę vandeniu, palikite brinkti 12 valandų, tada perkoškite, išspausdami šakniastiebio masę. Gerkite 3 kartus per dieną po stiklinę, galima nevartoti šio gėrimo kartu su valgymu.
2. Nuo gastrito. Ši tinktūra padės sergant kolitu, enteritu ir medžiagų apykaitos sutrikimais. Jai reikia paruošto susmulkinto šakniastiebio. Užpilkite jį atvėsintu virintu vandeniu tokiu santykiu: 250 ml – 5 arbatiniai šaukšteliai žaliavos. Palikite brinkti 12 valandų, tada perkoškite, atskirdami varputę nuo užpilo, tačiau užpilo neišpilkite. Varputę užpilkite 250 ml ką tik užvirusio vandens ir palikite šiltoje vietoje maždaug 50–60 minučių. Perkošę ir pirmąjį, ir antrąjį užpilus sumaišykite ir gerkite. Norma – po 1/2 stiklinės 4 kartus per parą prieš valgį.
3. Spiritinė tinktūra. Stiklinei geros degtinės reikės išspausti 2 didelius šaukštus sulčių: pertrinkite trintuvu šviežius lapus ir stiebus, tada išspauskite per 4–6 sluoksnius marlės. Jei šią priemonę paruošite vasarą, tai visą žiemą galėsite gydytis nuo peršalimo, nes tokioje formoje varputė laikosi kelis mėnesius.

Nuoviras

1. Nuo hemorojaus. Šio nuoviro indikacijos yra platesnės – be kita ko, jis rekomenduojamas esant uždegiminiams procesams storosiose žarnyno dalyse, taip pat paūmėjus šlapimo pūslės uždegimui. Vaistiniam preparatui paruošti 2 didelius šaukštus sausos vaistinės žaliavos užpilkite 1 stikline ką tik užvirusio vandens ir padėkite ant viryklės toliau virti. Pavirkite 5–10 minučių. Atvėsinę perkoškite ir gerai išspauskite. Nuovirą galima gerti po 1/3 stiklinės prieš valgį tris kartus per dieną. Galima naudoti kaip mikroklizmą, kuriai imama 2–3 dideli šaukštai priemonės. Jei nuovirą numatoma gerti, verdant galima įdėti juodojo serbento lapelį dėl aromato.
2. Nuo cukrinio diabeto. Pagal šį receptą paruošta priemonė sutvarko medžiagų apykaitą. 1,2 litro vandens užpilkite saują varputės šaknų. Užvirinkite, tada sumažinkite liepsną ir troškinkite ant ugnies, kol tūris sumažės maždaug 25%. Perkošę gerkite po 1 valgomąjį šaukštą nuo 4 iki 5 kartų per dieną, nepriklausomai nuo valgymo.
3. Sergant vėžiu. Kai nusprendžiate naudoti liaudiškas priemones, nepamirškite, kad pagrindinį gydymą skiria gydytojas, o vaistažolės gali būti tik pagrindinio kurso papildas. Jums reikia paimti 2 valgomuosius šaukštus džiovintos vaistažolės, užpilti dviem stiklinėmis ką tik užvirusio vandens ir virti ant silpnos ugnies. Priemonė turi virti apie 15 minučių, ne ilgiau. Po to reikia uždengti indą, kuriame virė žolė, dangčiu ir palaikyti apie 3 valandas. Nukošus gerti po pusvalandžio prieš valgį. Dienos norma – 3–4 kartus per dieną po 1/3 stiklinės. Kursas trunka mėnesį.
4. Pieno nuoviras. Jums reikia paimti 1 valgomąjį šaukštą šakniastiebio vienai stiklinei pieno. Pieną užvirinkite, verdančiu pienu užpilkite vaistinę žaliavą ir vėl padėkite ant viryklės. Būtina, kad pienas su varpine virtų 10 minučių ant silpnos ugnies. Atvėsinkite iki šiltos būsenos, perkoškite ir išgerkite. Nuovirą ruoškite du kartus per dieną. Padeda moterims, sergančioms kiaušidžių uždegimu ir nevaisingumu, atsirandančiu dėl šio uždegimo.

Arbata

Jaunimo spuogams.
Tokiu atveju jums reikia užsiplikyti arbatą iš keturių žolelių. Pirmiausia paruoškite žolelių mišinį: dvi dalis varpinės šakniastiebio ir po vieną dalį trispalvės našlaitės, asiūklio, dilgėlės sumaišykite sausame inde, pavyzdžiui, stikliniame indelyje. Užplikykite arbatą iš 2 kupinų arbatinių šaukštelių žolelių mišinio ir ketvirtadalio litro verdančio vandens. Po 10 minučių perkoškite, kaip paprastą arbatą, per arbatos sietelį ir gerkite. Norma – 3 kartus per dieną. Jei tokį arbatos gėrimą padarysite kasdieniu, tradiciniu ritualu, oda labai greitai išsivalys.

Sultys

Šviėžiai spaustos varpinės sultys geriai palengvina hemorojaus simptomus. Norėdami jų gauti, antžeminę piktžolės dalį – stiebus ir lapus – reikia nuplauti ir nuplikyti verdančiu vandeniu. Tada sumalti mėsmale ir įpilti tiek pat vandens, kiek gavosi žalios žolelių košės. Išmaišyti, išspausti per 4–6 sluoksnius marlės ir pavirti 3 minutes. Gerti po 1/3 stiklinės prieš kiekvieną valgį. Sultis galima laikyti ne ilgiau kaip dvi paras, net šaldytuve.

Naudojimas kulinarijoje

Žmonės prisitaikė naudoti varpinę ir kulinarijoje. Įvairiems patiekalams gaminti naudojami tiek šakniastiebiai, tiek antžeminė dalis. Šakniastiebiai yra geresni: jie turtingesni naudingomis medžiagomis ir sultingi.

Iš augalo galima paruošti sotius garnyrus, jie puikiai papildys tiek mėsos, tiek žuvies produktus, tiks ir patiekalams iš grybų ir daržovių. Ypač patiks receptai su varpine tiems, kurie mėgsta pikantišką ir originalų maistą.

Salotos su dirse

Pavasarį tokios salotos taps tikra vitaminų bomba, gebančia pažadinti organizmą iš žiemos miego ir nuobodulio. Kad jas paruoštumėte, be 100 g varpinės šakniastiebių, reikės kiaulpienių lapų (apie 40 g), dilgėlių (maždaug 50 g), taip pat gysločio ir garšvos (po 30 g). Žolelių mišinį papildykite krapais, petražolėmis, žaliais svogūnų laiškais. Šakniastiebius reikia iš anksto truputį pavirti (10–15 minučių). Visas žoleles supjaustykite, pasūdykite ir pagardinkite grietine arba majonezu.

Dirsės tyrė su svogūnu

Šiam patiekalui, kuris pilnai gali būti laikomas dietiniu, reikia 300 g varputės šakniastiebių. Juos nuplauti, išvirti iki minkštumo, išimti iš puodo kiaurasamčiu ir sumalti per mėsmalę kartu su 50 g svogūnų. Pasūdyti, papipirinti ir apipilti grietine.

Pyragėliai su dirse

Pyragėliams reikia paruošti įprastą tešlą su mielėmis, tačiau dalį kvietinių miltų pakeisti varputės šakniastiebių miltais, kuriems paruošti sausą šaknį sumalti kavamale. Be to, miltai gaminami tik iš jaunų šakniastiebių, seni tam netinka.

Pusantro kilogramo kvietinių miltų imti pusę kilogramo varputės. Toliau daryti viską kaip įprasta: stiklinėje pieno ištirpinti 1 arbatinį šaukštelį druskos, 1 valgomąjį šaukštą cukraus, įdėti maišelį sausų mielių. Išminkyti tešlą, kol ji nustos lipti prie rankų ir pradės atsitraukti nuo indo sienelių. Palikti, kad pakiltų.

Tokių pyragėlių įdaru gali būti kietai virti ir susmulkinti kiaušiniai, sumaišyti su ryžiais, bulvių tyrė su keptais svogūnais, mėsos faršas. Pyragėlius galima kepti orkaitėje arba kepti keptuvėje dideliame kiekyje augalinio aliejaus.

Košė su dirse

Norint paruošti tokią košę, reikia susmulkinti jauną varputės šakniastiebį ir paversti jį kruopomis. Verdant šias kruopas lygiomis dalimis sumaišyti su bet kokiomis kitomis, pavyzdžiui, grikiais ar perlinių miežių kruopomis. Geriau virti vandens vonelėje, pabaigoje pasūdyti. Patiekti su pienu arba sviestu.

Kaip atsikratyti dirsės darže

Atsikratyti varputės galima, nors ir nelengva. Patyrę sodininkai žino, kad nėra nieko patikimesnio už seną gerą kastuvą ar šakutes. Tiesiog reikia perkasti ir rankomis išrinkti šakniastiebius, stengiantis nepraleisti nė vieno gabalėlio. Tai ilgai, sudėtinga, sunku, tačiau tokiu būdu galima atsikratyti varputės visam laikui.

Varputė slopinama nuolatiniu pjovimu ir dirvos mulčiavimu. Mulčiuoti galima tiek juoda polietileno plėvele ar tokios pačios spalvos dengiamąja medžiaga, tiek pačia nupjauta varpute. Tankus mulčio sluoksnis neleidžia piktžolei prasiskverbti. Tačiau jei kitais metais ši vieta nebus mulčiuojama, ji vis tiek atsigaus.

Jei iškart po perkasimo ar arimo sodinti žaliąją trąšą (pavyzdžiui, garstyčias), jos taip pat gali atbaidyti varputę nuo sklypo ir palaipsniui „išstumti“ ją iš sodo. Tačiau tai įvyks ne greitai, žaliąją trąšą reikia sėti reguliariai, keletą metų.

Yra liaudies paslapčių, kuriomis taip pat kovojama su varpute. Pavyzdžiui, jos plitimo teritoriją dažnai laisto stipriu paprastos kepimo sodos tirpalu, kai įprastą jos pakuotę ištirpina penkių litrų kibire vandens. Tačiau, žinoma, didelių plotų tokiu būdu apdoroti neįmanoma. Taip pat laisto sočiu druskos tirpalu, kibire vandens ištirpinant 3 kg.

Padeda ir 60% medicininis spiritas, kuriuo laistoma žemė dar ankstyvą pavasarį, kai varputė tik pradeda lįsti iš žemės. Tačiau šis būdas brangus, todėl tinka ne kiekvienam.

Sodininkai eksperimentuoja ir su citrinos rūgšties milteliais. Jei paruošite stiprų tirpalą iš 3 šaukštų rūgšties, ištirpintų litre vandens, ir papurškite varputę esant geram saulėtam orui, ji labai greitai žus.

Panašiai veikia ir cheminės medžiagos, o konkrečiai – herbicidai. Šie mišiniai yra labai veiksmingi: jie prasiskverbia į piktžolės vidų ir gana greitai ją sunaikina. Tačiau šakniastiebius tiek po citrinos rūgšties, tiek po herbicidų vis tiek teks pašalinti rankomis, perkasant.

Ir vis dėlto patyrę sodininkai įsitikinę: įveikti varputę galima ir šienaujant, ir cheminiais apdorojimais, ir rankiniu šakniastiebių rinkimu. Svarbiausia – taikyti kompleksinį požiūrį.

Kontraindikacijos vartojimui

Varputė yra gana nekenksmingas augalas, ir ypatingų draudimų dėl jos naudojimo nėra. Bet vis dėlto nereikėtų labai piktnaudžiauti nei jos vartojimu maistui, nei preparatų, pagamintų iš jos, naudojimu. Reikia prisiminti pagrindinę taisyklę – „Nepakenk“, o ji reikalauja griežtai laikytis nustatytų dozių ar kursų ir išlaikyti rekomenduojamus gydymo terminus.

Ypač nereikėtų piktnaudžiauti augalo pagrindu pagamintais mišiniais nėštumo ir žindymo laikotarpiu moterims. Nereikia skubėti duoti gerti varputės nuovirų ir užpilų mažiems vaikams iki dvejų metų. Tačiau tuo pačiu metu gydomosios vonios esant diatezei yra nurodytos net kūdikiams iki vienerių metų.

Tiems, kuriems diagnozuotos sunkios inkstų patologijos, skrandžio opaligė, taip pat nerekomenduojama varputė. Ji gali išprovokuoti paūmėjimą.

Taip pat galimas individualus netoleravimas priemonių ir preparatų, kurių sudėtyje yra varputės. Tokiais atvejais jų geriau visiškai atsisakyti.

Varputės nuotrauka