Barborytė: naudingos savybės ir kontraindikacijos

Be abejonės, barborytę yra matę visi, tiesiog ne kiekvienas žino teisingą šio neišvaizdžios išvaizdos augalo pavadinimą. Ir nedaugelis turi informacijos apie jo naudingas savybes bei gydomuosius gebėjimus.

Cheminė sudėtis

Barborytės cheminė sudėtis leidžia kalbėti apie ją kaip apie nuostabų ir unikalų augalą, sujungiantį visą komponentų kompleksą – tiek naudingų, tiek tokių, į kuriuos reikia žiūrėti atsargiai.

Tarp naudingųjų – antioksidacinėmis savybėmis garsėjantys flavonoidai, gebantys neutralizuoti laisvuosius radikalus, platų poveikio spektrą turintys saponinai ir glikozidai. Tuo tarpu tioglikozidai gali sukelti viduriavimą. Augalo lapai vertingi dėl askorbo rūgšties kiekio.

Sėklos daugiau nei trečdalį sudaro riebaliniai aliejai, tačiau jose yra ir toksiškų medžiagų, taip pat eruko rūgštis, kuri gali kauptis organizme ilgai vartojant.

Be organinių rūgščių ir B grupės vitaminų cheminės sudėties vaizdas būtų neišsamus – šie barborytės komponentai būtini nepriekaištingam širdies, nervų sistemos darbui ir normalios žmogaus emocinės būsenos palaikymui.

Kaip atrodo ir kur auga

Vėlyvą pavasarį pakelėse, laukuose, daržuose, pievose, upių, ežerų ir tvenkinių pakrantėse bei parkuose jau galima sutikti smulkiais geltonais žvaigždutėmis-žiedais nusėtą augalą, primenantį krūmą aukštu stiebu. Jis būna plikas arba su lengvu pūkeliu, nedideliais lapais ir padengtas smulkiais geltonais žiedais. Tai barborytė – piktžolė, auganti visame pasaulyje – nuo Europos iki Šiaurės Amerikos, nuo Afrikos iki Australijos ir Naujosios Zelandijos. Rusijoje barborytė šeimininkauja visur – nuo vakarinių Europos sienų iki Sibiro.

Barborytė – Kopūstinių (Kryžmažiedžių) šeimos atstovė, priklauso liemeninių šaknų daugiamečiams augalams: tai yra, kiekvienas augalas nuo vieno sezono iki kito atnaujina savo vystymąsi ant vienintelės pirminės šaknies, išaugusios iš sėklos. Šaknis bėgant metams dygsta vis giliau į dirvą, ir kiekvieną pavasarį ant jos vėl ir vėl atsiranda naujų jaunų ūglių, galinčių žydėti ir daugintis.

Barborytės lapai būna dviejų rūšių. Vieni eina tiesiai nuo šaknies, ant lapkočių, jie tarsi raižyti, su dideliais skiltuvais ovaliai-pailgos formos šonuose ir didele vidurine dalimi. Viršutiniai lapai turi dantelius palei kraštą, be lapkočių, sėdimieji, jie tarsi apkabina stiebą.

Rapsų žiedynas – šepetys iš dvilyčių gėlių, grynos saulės spalvos. Jų žiedlapiai, šiek tiek ilgesni nei 5 mm, supa kuokelius su ryškiai geltonomis žiedadulkėmis. Pasibaigus žydėjimui, ant rapsų pradeda vystytis ankštis, o joje subręsta pilkai rusvai ovalios sėklos smulkiagumbiu paviršiumi.

Augalas toks vaisingas, kad gali išauginti 10 tūkstančių sėklų. Subrendusios sėklos išsisklaido gana toli nuo motininio augalo – 3 ir daugiau metrų. Kitais metais iš jų išauga naujas augalas, dar negalintis daugintis: sėklos ant jo atsiras tik antraisiais metais, o pasibaigus pirmiesiems metams dirvoje liks žiemoti stipri, išsivysčiusi šaknis.

Kad sėklos sudygtų, reikalinga ne žemesnė nei 6–8 laipsnių temperatūra, be to, jei lauke karštis viršija 38–40 laipsnių, sėklos taip pat negali sudygti. Sėklos dygsta greitai – tai gali padaryti pavasarį, rudenį ir vasarą.

Rapsams augti tinka ne tik saulėtos, gerai apšviestos vietos, jie puikiai gali egzistuoti ir duoti palikuonių daliniame pavėsyje. Augalo aukštis, priklausomai nuo vietos ir augimo sąlygų, gali svyruoti nuo 30 iki 80 cm. Rapsai mėgsta tiek pievas ar miško laukymes, tiek krūmynus, drėgnas vietas aplink tvenkinius, prie upelių ar kitų vandens telkinių, normaliai jaučiasi prie kelių, griovių, šiukšlių krūvų.

Kadangi barborytės daigai pasirodo anksti pavasarį, vasaros pradžioje augalai jau išmeta sėklas, kurios aktyviai patenka į laukus. Jos smarkiai užteršia kultūrinius pasėlius, ypač molinguose dirvožemiuose, kurie nelabai tinka mechanizuotam apdorojimui. Be to, ne visi herbicidai sugeba įveikti šią piktžolę.

Rūšys

Gamtoje aptinkama apie 20 barborytės rūšių, bet labiausiai paplitusios tik 4. Tai laukinė, akmeninė, lenktoji ir paprastoji.

1. Paprastoji barborytė aukšta – iki 80 cm, lygiu tiesiu stiebu, žydi gegužės–birželio mėnesiais.
2. Laukiniai rapsai išoriškai panašūs į paprastuosius, skiriasi tik stiebu – šakotu ir plaukuotu. Žydi ilgą laiką – nuo gegužės iki lapkričio, ankštys subręsta vasaros pabaigoje. Be visoms rapsų rūšims bendrų medžiagų, laukiniai rapsai gausūs bario, magnio, nikelio ir cinko.
3. Lenktoji barborytė gavo savo pavadinimą dėl ankščių, kurios yra išlenktos lanko formos. Ji labiausiai iš visų barboryčių mėgsta drėgmę, todėl dažniausiai sutinkama aplink vandens telkinius. Žydi anksčiau už savo giminaites – balandžio–gegužės mėnesiais.
4. Akmeninė barborytė skiriasi nuo giminaičių mažu ūgiu – vos 20–30 cm ir šiek tiek vėlesniu žydėjimu, kuris prasideda birželį ir tęsiasi iki spalio. Būtent šią barborytės rūšį, kaip dekoratyviausią, galima pamatyti gėlynuose: kai kurie gėlių augintojai naudoja ją kaip foninį augalą.

Rinkimas ir laikymas

Norint tinkamai paruošti barborytę ir gauti iš jos tikrai kokybišką vaistinę žaliavą, reikia atsiminti: augalą reikia džiovinti taip, kad ant jo nekristų saulės spinduliai. Geriausios džiovinimo vietos yra veranda, pavėsinė arba palėpė, kur galima sukurti skersvėjį. Išdžiovintos barborytės nereikia laikyti ilgiau nei metus. Popierinis maišelis arba faneros dėžutė tiks idealiai – žolė juose „kvėpuos“ ir nepraras savo vertės per anksti.

Žolelių reikia pradėti kaupti nuo gegužės vidurio. Šiuo metu barborytė pasidengia žiedais, jie nupjaunami kartu su stiebais ir lapais, nepamirštant ir apatinių, nuo šaknies einančių lapelių. Tada perrenkama, kad būtų išmesti visi suplyšę, vabzdžių paėsti ar patamsėję lapai, ir siunčiama džiovinti. Lapai ir žiedynai atskiriami jau nuo sausų augalų.

Šaknų ruošimo nereikia pradėti anksčiau nei rudenį, nes arčiau sezono pabaigos jos sukaupia maksimalų naudingųjų medžiagų kiekį. Parenkami senesni augalai su didelėmis stambiomis šaknimis, iš jų naudos daugiau. Iškasta šaknis nuplaunama po tekančiu vandeniu, nušluostoma popieriniu rankšluosčiu ir padedama džiūti pavėsyje – taip, kad ją pūstų gaivus vėjelis.

Sėklų ruošimo metas ateina liepą, jos renkamos dar žalios, o vėliau perdžiovinamos – bet ne saulėje, užtikrinant gryno oro tiekimą, kad sėklos nesupelytų. Laikyti jas reikia tiesiai ankštarose, iš kurių išimti, kiek ir kada reikės.

Gydomosios barborytės žolės savybės

Kiekviena barborytės dalis skirtingu laipsniu turi vienos ar kitos aktyvios medžiagos, todėl kai kuriems negalavimams gydyti naudojami, pavyzdžiui, lapai, kitiems – šaknis.

Taip, šaknyje pagrindinį vaidmenį atlieka flavonoidai, jų poveikis – šlapimą varantis ir lengvai vidurius laisvinantis. Šių medžiagų veikimo mechanizmas yra toks: jie normalizuoja kraujagyslių būklę, dėl to išsiplėtus jų spindžiui, susidaro daugiau šlapimo. To pasekmė – patinimų mažėjimas ir detoksikacijos efektas. Be to, barborytės šaknies pagrindu pagamintoms priemonėms būdingos priešgrybelinės ir antibakterinės savybės.

Lapuose fotosintezės metu susikaupia daug vitaminų, įskaitant askorbo rūgštį, organinių rūgščių ir įvairių mikroelementų. Jie atsakingi už rūgštingumo reguliavimą žmogaus organizme. Jų „pareiga“ taip pat yra sutvarkyti virškinimą, padidinti skrandžio sulčių rūgštingumą, normalizuoti cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje.

Dėl vitaminų, pirmiausia askorbo rūgšties, lapai yra puiki bendrai stiprinanti ir imunitetą stimuliuojanti priemonė. Augalas gali būti naudojamas kaip skorbuto profilaktika, o salotos su jaunais barborytės lapeliais ankstyvą pavasarį praturtina organizmą vitaminais.

Žiedynų cheminėje sudėtyje, kaip ir kitose augalų dalyse, yra pakankamai flavonoidų, vitaminų, mikroelementų, organinių rūgščių, glikozidų. Gėles galima naudoti kaip diuretiką ir bendrai stiprinančią priemonę. Būdinga žiedynų ypatybė ta, kad juose yra padidinta B grupės vitaminų koncentracija, kuri gali būti pagrindu normalizuojant nervų sistemą.

Sėklose yra daug tioglikozidų, kurie dėl švelnaus dirginančio poveikio gali didinti apetitą ir gerinti virškinimą, stimuliuodami virškinimo sulčių sekreciją.

Moterims

Esant įvairiems moterų hormonų sutrikimams ir patologijoms, bastutis daro teigiamą poveikį. Ir tai įrodyta praktiškai. Jei diagnozuota mastopatija, mioma ar uždegiminis procesas, bastutis bus gera priemonė kompleksinėje ligos terapijoje.

Vyrams

Oficialiu vaistiniu preparatu bastutis dar nepripažintas, tačiau ir liaudies gydytojai, ir urologai rekomenduoja jo gydomuosius užpilus, tinktūras ir nuovirus būtent vyriškos lytinės sferos sveikatos gerinimui. Impotencija, būtinybė pagerinti sėklinio skysčio kokybę ir kiekį, prostatito paūmėjimai – štai tie atvejai, kai reikalingas bastutis. Be to, šis vaistinis augalas gali pagerinti vyrų lytinių hormonų gamybą ir pašalinti hormonų disbalansą.

Dėl kraujagyslių sienelių stiprinimo ir kraujotakos gerinimo, kurį užtikrina bastutis, galima spręsti erekcijos disfunkcijos gydymo problemą. Tam padės arbata iš augalo lapelių, kuri kovoja su streso, nepalankių aplinkos sąlygų, netinkamos mitybos, darančių neigiamą poveikį vyrų sveikatai, pasekmėmis.

Veiklioji medžiaga kvercetinas, esantis bastutyje, veikia kaip antibiotikas ir kovoja su sukėlėjų bakterijomis, trikdančiomis spermatogenezės procesą.

Tačiau nereikėtų tikėtis, kad vyriškas problemas galima išgydyti vien bastučiu. Būtina derinti bastučio pagrindu pagamintų preparatų vartojimą su gydytojo paskirtu gydymu. Reikia atsiminti: gydytojo konsultacija privaloma!

Nėštumo metu

Daugelis nėščių moterų, siekdamos nepakenkti savo būsimam kūdikiui, stengiasi vengti vaistinėse parduodamų vaistų ir juos pakeičia natūraliais analogais. Taigi, pavyzdžiui, sužinojusios apie bastučio savybę mažinti edemą, jos bando vartoti gydomuosius šios žolės užpilus. Tačiau to daryti nereikėtų. Juk bastučio sudėtyje yra daug įvairių medžiagų, ir iš anksto negalima nuspėti, kokį poveikį kiekviena iš jų darys dar negimusiam vaikui. Visiškai įmanoma, kad kūdikis turi individualų netoleravimą vienam iš žolės komponentų.

Žindymo laikotarpiu

Mamoms, maitinančioms kūdikį krūtimi, taip pat nereikėtų skubėti vartoti arbatų, užpilų ar nuovirų iš bastučio. Jo veikliosios medžiagos gali patekti į motinos pieną ir sukelti alerginę reakciją kūdikiui – visiškai galimas bėrimas ant odos. Neatmestinas ir viduriavimas dėl bastučio laisvinamojo poveikio.

Vaikams

Nereikia skubėti duoti kūdikiams iki trejų metų barborytės, nes jos sudėtyje yra medžiagų, galinčių sukelti alergiją. Nuo trejų metų (o geriau – net nuo penkerių) galima bandyti įvesti žalumynus į salotas, duoti žuvies, troškintos ar keptos su barboryte. Vitaminų joje daug, ypač vertingi gegužės mėnesio barborytės lapeliai.

Barborytė liaudies medicinoje

Nepaisant to, kad barborytė laikoma piktžole, negalima į ją žiūrėti atmestinai: ji turi daug naudingų savybių. Pirma, ji yra puikus medingasis augalas, iš kurio bitės renka pirmąjį pavasario nektarą. Iš barborytės surinktas medus turi padidintą gliukozės kiekį, yra gelsvai žalios spalvos, malonaus, bet silpno aromato. Dėl naudingų medžiagų augalas yra paklausus liaudies medicinoje. Vaistai, pagaminti pagal senovinių žiniuonių knygų receptus, yra gera prevencinė priemonė nuo su amžiumi susijusių ligų vystymosi, valo organizmą ir turi gerą gydomąjį poveikį esant įvairiems vyriškiems negalavimams.

Nuo vyrų nevaisingumo

Esant nevaisingumui, kurį sukelia nepakankamas spermatozoidų judrumas ir mutacijos, veiksminga tokia priemonė. Į degtinės butelį supilkite tris šaukštus sausų susmulkintų barborytės lapų. Palikite užpilti dvi savaites, karts nuo karto papurtydami. Tada perkoškite ir vartokite tuščiu skrandžiu tris kartus per dieną – ne mažiau kaip pusę, bet ne daugiau kaip šaukštą vienu metu.

Sergant prostatitu

Ką tik nuskintus barborytės lapus ir stiebus sutrinkite trintuvu arba sumalkite mėsmale. Iš gautos masės išspauskite sultis. Gerkite jas du mėnesius – kasdien prieš valgį 4 kartus po pusę šaukšto.

Esant erekcijos disfunkcijai

Paimkite lygiomis dalimis šių išdžiovintų žolelių lapų: dilgėlės, gysločio, jonažolės, šalavijo, barborytės, sumaišykite juos ir sumalkite, atskirkite 10 g, užpilkite 200 ml verdančio vandens, uždenkite kažkuo šiltu ir palaukite, kol atvės. Tris savaites gerkite ryte ir vakare prieš valgį.

Vyrų lytinės disfunkcijos gydymui

Išdžiovintą augalo šaknį sumalkite iki miltelių pavidalo. Du kartus per savaitę vartokite po 0,5 g, užsigerdami vandeniu. Teigiamas rezultatas bus pastebimas po trijų savaičių.

Sultys vyrų sveikatai

Vyrų sėklos kokybei pagerinti tinka barborytės sultys. Norint jų gauti, reikia mėsmale sumalti bet kokias antžemines augalo dalis, o tada per marlę išspausti sultis. Ne mažiau kaip du mėnesius po 3 kartus per dieną po valgio gerkite po 50 ml sulčių.

Naudojimas kulinarijoje

Paprastoji barborytė – gana dažnas svečias pietų stalo, ypač dažnai ją naudoja maisto ruošimui Amerikos ir Kanados gyventojai. Šis augalas puikiai papildo daugelį patiekalų, suteikdamas jiems šiek tiek pikantiško aštrumo, labai panašaus į lengvą garstyčių poskonį su riešutų aromato nata. Kulinariniams tikslams tinka jauni lapeliai arba dar neišsiskleidę žiedai. Japonai žiedynus ruošia kaip garnyrą. Paprasčiausi patiekalai – salotos.

Kad rapsų lapai nekartų, prieš ruošiant salotas juos reikia šiek tiek pavirti, bet ne ilgiau nei tris minutes, nes ilgiau verdant verdančiame vandenyje jie tampa beskoniai. Po šios procedūros kartumo visai nejaučiama, lieka tik lengvas riešutų poskonis.

Barborytės salotos

Paimkite po saują smulkintų rapsų lapų ir žaliųjų svogūnų, į šią masę įdėkite du supjaustytus vištų kiaušinius, pasūdykite, išmaišykite ir pagardinkite majonezu arba grietine.

Barborytės salotos su avokadu

Vieno avokado minkštimą supjaustykite nedideliais kubeliais, įdėkite kubeliais pjaustytą vištų kiaušinį, susmulkinkite 30 g svogūnų ir 100 g jaunų rapsų lapelių. Pasūdykite, įberkite prieskonių – čia tiks juodieji malti pipirai ir muskato riešutas, apšlakstykite augaliniu aliejumi ir išmaišykite.

Blyneliai su barboryte

Smulkiai supjaustykite maždaug 100 g nuplautų ir nusausintų rapsų žiedynų bei nedidelį svogūną. Vieną vidutinę bulvę sutarkuokite smulkia tarka. Sumaišykite bulvių masę su svogūnu ir rapsais. Įdėkite vieną vištų kiaušinį, du šaukštus miltų, pasūdykite pagal skonį ir pipiruokite. Gerai išmaišykite. Gautą tešlą šaukštu dėkite į įkaitintą keptuvę ir kepkite iš abiejų pusių. Geriausia patiekti su grietine.

Žolelių suktinukai

Nuplautą jauną ir švelnų cukiniją supjaustykite išilgai – plonomis juostelėmis. Pasūdykite ir padėkite į šaldytuvą dviems trims valandoms – po šios procedūros ji taps elastingesnė. Švarius rapsų lapelius (maždaug 60 g) ir du nuluptus česnako skiltelius sutrinkite blenderiu. Česnako-rapsų masę įdėkite į 150 g varškės, ten pat įberkite saują peiliu smulkintų graikinių riešutų, taip pat čiobrelių ir kmynų. Gerai išmaišykite gautą mišinį. Jei gaunasi per sausa, įpilkite šiek tiek pieno – maždaug šaukštą, vėl išmaišykite. Dėkite ant cukinijos juostelių, susukite ritinėlius ir paruoštus suktinukus padėkite porai valandų į šaldytuvą.

Pyragas su barboryte

Į dubenį išmuškite tris kiaušinius, įpilkite 250 ml kefyro, įberkite po arbatinį šaukštelį druskos ir sodos. Tada nuolat maišydami palaipsniui berkite 350 g miltų ir arbatinį šaukštelį sodos. Gautą masę gerai išmaišykite, kad tešla būtų vientisa.

Paimkite 300 g grybų (galite atsinešti iš miško arba nusipirkti pievagrybių), išmirkę, kad nuo jų nusivalytų purvas, nuplaukite, supjaustykite nedideliais griežinėliais. Išvirkite 200 g ryžių.

Išklokite formą kepimo popieriumi, ant jo vienu sluoksniu sudėkite grybus. Ant grybų antru sluoksniu uždėkite 300 g tarkuoto sūrio. Trečiu sluoksniu išdėliokite ryžius. Ketvirtas sluoksnis bus svogūnų: tam vidutinio dydžio svogūną nulupkite ir smulkiai supjaustykite. Penktam sluoksniui supjaustykite 300 g nuplautų rapsų žiedynų.

Atsargiai užpilkite tešlą ant viršaus ir tolygiai paskirstykite per visą paviršių. Įdėkite formą į orkaitę, iš anksto įkaitintą iki 180 laipsnių. Apytikslis kepimo laikas – 45 minutės.

Barborytės tyrė

Supjaustykite vidutinio dydžio svogūną, smulkia tarka sutarkuokite nedidelę morką, įdėkite 200 g supjaustytų lapų. Viską sudėkite į keptuvę ir troškinkite su saulėgrąžų aliejumi, kol daržovės taps purios konsistencijos. Garnyras paruoštas!

Kepta žuvis su barborytės tyre

400 g nuplautos menkės filė nusausinkite popieriniu rankšluosčiu, pasūdykite, apibarstykite sausu maltu imbieru ir juodaisiais pipirais. Kiekvieną gabalėlį iš visų pusių aptepkite rėpikės tyre. Tada žuvį apvoliokite miltuose ir kepkite augaliniame aliejuje atidarę dangtį. Likus 5 minutėms iki paruošimo, į keptuvę sudėkite pusžiedžiais supjaustytą svogūną ir uždenkite dangčiu.

Gydomųjų mišinių rūšys

Gydomiesiems užpilams ir nuovirais iš rėpikės paruošti tinka bet kurios augalo dalys, tereikia prieš tai nuplauti žalumynus. Svarbu atsiminti: gyvybingų mišinių negalima vartoti per daug, prieš pradedant gydymą savarankiškai, geriau pasitarti su gydytoju.

Užpilas

Užpilas vyrams. Rėpikę galima naudoti prostatito simptomams palengvinti. Gydomajam užpilui reikės šaukšto sausų smulkintų lapų – juos reikia užpilti verdančiu vandeniu (250 ml). Tada sandariai uždarykite dangtį ir palikite pritraukti maždaug 2–3 valandas. Gerkite nuo pusantros iki dviejų šaukštų 3–4 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Pilnas kursas – maždaug du mėnesiai.

Tinktūra

1. Tinktūra moterų problemoms gydyti. Jei moteriai nustatyta gimdos mioma, mastopatija ar hormoninis sutrikimas, reikalingi džiovinti rėpikės lapeliai. 1 l vandens užkaitinkite iki virimo plačiapuodžiame samtyje, suberkite du šaukštus žolės, sumažinkite ugnį iki minimumo ir pavirkite dar 20 minučių. Karštą mišinį supilkite į stiklainį, sandariai uždarykite dangtį ir palikite pritraukti bent 2 valandas. Tada nukoškite per sietelį ir gerkite 4 kartus per dieną po pusantro šaukšto, pilnas kursas – trys mėnesiai.
2. Tinktūra neurotinėms problemoms gydyti. Ne tik sergant neurozėmis, epilepsija, bet ir esant edemoms galite pasinaudoti šia rekomendacija. 1 l vandens užkaitinkite iki virimo, suberkite keturis šaukštus sausų rėpikės lapelių ir pavirkite dar pusvalandį. Nuimkite nuo ugnies, perkoškite ir praskieskite švariu virintu vandeniu, kad gautūsi 1 l tirpalo. Palikite pritraukti nuo 6 iki 8 valandų sandariai uždarytu dangčiu. Gerkite pusvalandį prieš valgį, po pusantros šaukšto. Kursas – dvi savaitės.
3. Tinktūra šlapinimosi problemoms šalinti. Esant šlapinimosi sulaikymui, kurį lydi stiprūs skausmai, reikalinga antžeminė rėpikės dalis – tinka ir lapai, ir stiebai. Iš jų daroma tinktūra: 20 g supjaustytos žolės užpilama maža stikline verdančio vandens (200 ml) ir uždaryama sandariu dangčiu. Tinktūra bus paruošta po 2 valandų. Gerkite ją tris kartus per dieną po valgio, vienkartinė norma – pusantro šaukšto.

Arbata

Arbata, mažinanti kraujospūdį. Jei kraujospūdis pakilo, padės arbata iš džiovintų bastučio žolių. Ji ne tik sugrąžins tonometro skaičius į normą, bet ir suteiks jėgų. Tam du šaukštai džiovintos žolės supilami į 300 ml verdančio vandens, pavirinama dar 10 minučių ir paliekama prisitraukti pusvalandžiui. Po puodelį tokios arbatos geriama ryte, per pietus ir vakare.

Naudingos barborytės aliejaus savybės

Bastučio aliejus spaudžiamas iš augalo sėklų. Veikliosios aliejaus medžiagos daro jį unikalų. Produktas vertinamas dėl gebėjimo teigiamai veikti širdies ir kraujagyslių sistemą, kraujotaką, mažinti cholesterolį ir normalizuoti medžiagų apykaitą. Už tai „atsakingi“ aliejuje esantys vitaminai E ir K, kofermentas Q10, lecitinas ir fitosteroliai.

Palyginti su kitais augaliniais aliejais, bastučio aliejus turi mažiau sočiųjų riebalų ir daugiau omega-3 riebalų rūgščių, kurios būtinos visiems žmonėms, o didmiesčių gyventojams – ypač.

Tačiau kol kas bastučio aliejus mažai naudojamas gaminant maistą, nes viena iš jo sudedamųjų dalių – eruko rūgštis – dar nėra pakankamai ištirta. Žinoma, kad palaipsniui kaupdamasi organizme, ji gali neigiamai paveikti širdies ir kraujagyslių sistemą, sulėtinti augimą ir atitolinti reprodukcinės brandos pradžią. Todėl nuolatiniam vartojimui aliejus nerekomenduojamas. Tačiau kursiniam vartojimui jis yra labai naudingas – kaip nutukimo ir aterosklerozės profilaktikos priemonė. Jis palaikys širdies, kraujagyslių, raumenų ir nervų sistemos darbą, pagerins odos ir plaukų būklę, pakels bendrą organizmo tonusą, padės atsigauti po didelių fizinių krūvių ir net padidins dėmesingumą.

Ar galima triušiams duoti barborytės

Kiekvienas triušininkas žino, kaip atsargiai reikia vertinti ausytųjų gyvūnėlių mitybą. Ne visi augalai ir žolės tinka šerti tiek ūkiniams, tiek dekoratyviniams triušiams. Šie gyvūnai pasižymi trapia sveikata, todėl gali lengvai ne tik patirti rimtų virškinimo trakto sutrikimų, bet ir apsinuodyti mirtinai.

Ypač pavojinga pirmoji pavasario žolė: jei duodama be apribojimų, triušiai, per žiemą išsiilgę šviežios žalumos, užpuola ir prisivalgo tiek, kad jiems išsipučia pilvai, o tai gali būti mirtina. Bastutis kaip tik yra viena iš tų žolių, kurios pavasarį pasirodo vienos pirmųjų, todėl gyvūnai jį labai mėgsta. Tačiau ausytiesiems bastučio galima ir reikia duoti, ypač po žiemos, nes tokiu metų laiku tai – vitaminų lobynas. Tačiau nereikia duoti ką tik nupjautos žolės, prieš dalijant ją reikia apvytinti.

Šiek tiek vėliau, arčiau vasaros vidurio, kai ant augalų jau užsimezgė sėklos, bastutis netinka triušių šėrimui. Jo sėklos yra nuodingos.

Bastutį galima paruošti triušiams žiemai: išdžiovinti pavėsyje ir padėti į šieno tvartą.

Kontraindikacijos vartojimui

Gydymas barboryte arba jos vartojimas maistui tinka ne visiems. Visų pirma, tai taikoma žmonėms, turintiems prastą kraujo krešėjimą. Nerekomenduojama piktnaudžiauti barboryte tiems, kuriems nustatyta inkstų akmenligė ar šlapimo pūslės akmenligė, nes flavonoidai gali sukelti akmens judėjimą ir net šlapimtakių užsikimšimą.

Nėštumo ir žindymo laikotarpiu taip pat nevertėtų gydytis surepka, nes yra alergijos išsivystymo pavojus.

Tiems, kurių organizmas dėl įvairių priežasčių negali pasisavinti įvairių kopūstų rūšių, galima tikėtis neigiamos reakcijos ir į surepką. Taip pat reikia atsižvelgti, kad dėl individualaus surepkos komponentų netoleravimo gali atsirasti alerginis bėrimas ant odos.

Surepkos nuotrauka