Anabazis: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Anabazis (ežovnikas) – tai augalas iš balandinių šeimos. Augalai yra puskrūmiai arba žolės su silpnai išsivysčiusiais lapais. Medicinoje paplito belapis anabazis. Jis pasižymi antiseptinėmis savybėmis ir gebėjimu mažinti priklausomybę nuo nikotino. Tačiau šis augalas yra labai nuodingas, todėl jį vartoti galima tik savo rizika, pasikonsultavus su gydytoju.

Cheminė sudėtis

Kiekvienoje augalo dalyje yra alkaloidų. Daugiausia jų rasta vienmečiuose žaliuose ūgliuose. Žieduose ir vaisiuose jų yra mažiau, o šaknyse – tik pėdsakai. Todėl gydymo tikslais naudojamos antžeminės augalo dalys. Augale yra šie alkaloidai:

• anabazinas;
• afilinas;
• afillidinas;
• oksiafilinas;
• oksiafillidinas.

Pagrindiniu alkaloidu laikomas anabazinas. Jis sudaro apie 55–60% visų medžiagų. Tai bespalvis skystis, lengvai tirpstantis vandenyje. Reaguodamas su organiniais tirpikliais, jis sudaro organines ir mineralines rūgštis. Oksiduojantis anabazinui, susidaro nikotino rūgštis. Pagal visus parametrus, įskaitant sudėtį ir poveikį organizmui, ji yra panaši į nikotiną. Tačiau šis alkaloidas daro augalą nuodingu.

Be alkaloidų, anabazyje yra baltymų, riebalų, skaidulų ir krakmolo. Taip pat jame rasta pektininių medžiagų, pelenų, natrio, kalio ir kai kurių kitų retų medžiagų.

Kaip atrodo ir kur auga

Augalas atrodo kaip nedidelis rutuliškas puskrūmis, ne aukštesnis kaip 70–80 cm, o jo skersmuo gali siekti 140 cm. Jam būdinga galinga šaknų sistema, pagrindinės šaknies ilgis gali siekti iki 20 m, o tai leidžia jam gauti drėgmės iš gruntinių vandenų. Augalas turi daugybę stiebų, kurie pradeda šakotis prie pagrindo. Apatinė stiebų dalis sumedėjusi. Iš jų auga jauni žali ūgliai, jie yra cilindriški ir žalios spalvos. Anabazio lapai yra silpnai išsivystę, jų beveik nematyti.

Anabazio žiedai smulkūs, sudaro tankius varpinius žiedynus. Viršutinėje augalo dalyje yra vaisiai. Jie yra raudonai oranžinės spalvos, apvalūs, iš šonų suplokštėję.

Dauginasi anabazis sėklomis, žydėjimo laikotarpis tenka vasaros pabaigai – rudens pradžiai. Žiedai subręsta rudens viduryje. Paprastai dirbtinai pasodintas anabazis nepradeda žydėti pirmaisiais augimo metais.

Ši rūšis yra plačiai paplitusi Kazachstano lygumose, Rytų Azijoje ir Azerbaidžane. Taip pat aptinkama pietrytiniuose Rusijos regionuose. Anabazis mėgsta augti lygumose ir papėdėse, dažniausiai molingose dirvose. Jį galima rasti ir kalnų viršūnių šlaituose, iki 350–400 m aukščio. Pavienius krūmus galima aptikti piktžolių tankmėje, o didelės grupės sutinkamos upių ir ežerų slėniuose. Vidurio Azijoje šis augalas dirbtinai auginamas pramoniniu mastu.

Anabazis yra prisitaikęs augti dykumų zonoje esant dideliam karščiui. Jis gerai auga esant iki 45 laipsnių temperatūrai ir nesant kritulių keletą mėnesių. Viskas dėl stiprios šaknų sistemos, kuri leidžia taupiai naudoti drėgmę ir pasiekti gilius gruntinius vandenis. Atpažinti anabazį vasarą dykumoje labai paprasta – jis vienas iš nedaugelio augalų išlieka žalias.

Rūšys

Yra kelios pagrindinės šio augalo atmainos. Jos visos daugiausia auga Vidurio Azijoje, tačiau kai kurios rūšys prisitaikė gyventi kai kuriuose Sibiro regionuose.

1. Anabazis druskingasis. Tai nedidelis augalas su stiebais. Aukštis retai viršija 25–30 cm. Šakos sumedėjusios, kasmet ant jų atsiranda vienmečiai ūgliai, kurie nunyksta rudens pabaigoje. Apatiniai lapai gerai išsivystę, tačiau jų dydis neviršija 5 mm. Viduriniai išsivystę kiek prasčiau, viršutiniai – menkai išsivystę. Šio anabazio žiedai yra mažo dydžio, surenkami varpiškuose žiedynuose. Viršutinėje augalo dalyje auga vaisiai, jie yra apvalios, šiek tiek pailgos formos. Juose yra daug ryškiai raudonos spalvos skysčio. Daugiausia ši rūšis paplitusi Vidurio Azijoje, tačiau jos galima rasti Kaukaze, vakarinėje Rusijos Federacijos dalyje ir Vakarų Sibire.
2. Syrdarjos anabazis. Daugiametis augalas su ilga šaknimi, iš kurios auga šakoti ūgliai iki 30 cm ilgio. Lapai apvalūs, pailgi, ilgis neviršija 5 mm. Žiedai yra lapų pažastyse. Vaisiai nesusidaro. Sutinkamas tik Vidurio Azijos teritorijoje.
3. Anabazis trumpalapis. Puskrūmis, ne aukštesnis kaip 15 cm. Ūgliai šakoti, tankūs, cilindriškos formos. Pats augalas plikas. Negausūs lapai pailgi, šiek tiek išgaubti apačioje, mėsingi. Jų ilgis neviršija 5 mm. Žiedai išsidėstę lapų pažastyse. Augalo vaisiai kiaušiniškos formos, sausi.
4. Anabazis kreidinis. Nedidelis augalas, ne aukštesnis nei 15 cm. Turi daugybę stiebų, kurie yra labai tankiai vienas šalia kito. Jų skersmuo neviršija 3 mm. Lapai yra kiaušiniški, jų pažastyse išsidėstę žiedai. Vaisius gali būti purpurinis arba oranžinis, kiaušiniškos formos. Ši rūšis paplitusi Europoje, Vidurinėje Azijoje ir net Sibire. Taip pat aptinkama pietų Rusijoje. Kai kuriuose regionuose augalas įrašytas į Raudonąją knygą.

Rinkimas ir laikymas

Žaliavą reikėtų ruošti tuo laikotarpiu, kai joje yra didžiausia anabazino ir kitų komponentų koncentracija. Paprastai šis laikotarpis būna vasarą. Vaistinę žaliavą reikia rinkti saulėtu oru, atokiau nuo kelių ir gamyklų. Prieš renkant augalus patartina apsaugoti rankas pirštinėmis, nes juose esančios medžiagos gali sukelti apsinuodijimą net per odą. Aštriu įrankiu reikia nupjauti augalo viršūnę iki 25 cm ilgio. Kad neišnyktų rūšis, svarbu laikytis šių taisyklių:

1. Nepjaukite krūmų visiškai. Reikia palikti bent 1/3 ūglių.
2. Darykite pertrauką kas 3–4 metus. Tai suteiks augalui galimybę atsinaujinti.

Pirmiausia visi nupjauti ūgliai turi būti sukrauti į krūvą. Galima juos palikti tiesiai lauke. Toliau paruoškite augalą prieš galutinį džiovinimą – supjaustykite mažais gabalėliais, ne ilgesniais nei 3 cm ir ne storesniais nei 4–5 mm. Tai galima padaryti siloso pjaustytuvu. Anabazis turi būti džiovinamas gerai vėdinamoje patalpoje. Puikus variantas vasarą yra palėpė. Esant geram orui, žaliavą galima paskleisti lauke, medžio pavėsyje. Reikia pasirinkti tokią vietą, kad į ją nepatektų tiesioginiai saulės spinduliai. Taip pat žaliavų džiovinimui galima naudoti specialias džiovykles.

Sausa žaliava tinkama naudoti kaip vaistinis preparatas ne ilgiau nei 2 metus. Taip pat svarbu laikytis visų nuodingų augalų laikymo taisyklių. Pageidautina laikyti ją atskirai nuo kitų augalų ir maisto produktų. Laikyti galima tiek audinių maišelyje, tiek stikliniame indelyje, tačiau pageidautina užrašyti surinkimo datą, kad būtų galima tiksliai nustatyti terminus.

Augalo ruošimas pramoniniu mastu
Šis augalas buvo ruošiamas dideliais kiekiais dar nuo SSRS laikų. Po karo jo paklausa išaugo, o poreikis siekė 16 tūkstančių tonų. Šiuo metu šio augalo paklausa išlieka didelė.

Šiuo metu ruošimas vyksta Kazachstano teritorijoje keliose srityse. Dar seniai buvo atlikti specialūs darbai, siekiant aptikti anabazio sąžalynus. Dabar jie žinomi, tačiau jis taip pat auginamas dirbtinai. Lygumose anabazis aptinkamas kaip pavieniai krūmai. Dideli sąžalynai buvo rasti upių slėniuose, nors jie taip pat nedažni. Be to, jie netinka pramoniniam apdorojimui, nes juose yra mažai pagrindinio alkaloido – anabazino.

Taip pat laikui bėgant buvo nustatyta, kad augalo ištekliai palaipsniui mažėja, todėl buvo įvestos rinkimo taisyklės. Eksperimentiškai nustatyta, kad anabaziui atkurti reikia daryti pertrauką renkant žaliavą kas 3–4 metus. Pertraukos trukmė – vieneri metai. Kai kuriems plotams tokios pertraukos nepakanka, todėl ją tenka ilginti.

Antrąją vietą pagal anabazio rinkimą užėmė Turkmėnistanas, tiksliau – šiaurinė šalies dalis. Kai kuriais duomenimis, buvo rasta daugiau nei 30 hektarų šio augalo, tačiau laikui bėgant plotas sumažėjo. Tačiau pramoniniu mastu paruošos čia nebuvo vykdomos, o tai leido išsaugoti atsargas ateičiai.

Azerbaidžano teritorijoje buvo rasta apie 3 hektarus anabazio. Iš jo žaliava taip pat nebuvo gaminama dėl mažo pelningumo dėl pervežimų.

Pramoniniu mastu augalas ruošiamas naudojant specialią techniką. Nupjaunamos viršutinės ūglių dalys, kad nebūtų pakenkta augalui. Valant technika paliekama nedidelė juosta nepaliesta. Nupjauti ūgliai sukraunami į nedideles krūvas, po džiovinimo kruopščiai susmulkinami. Po to žaliava sijojama, kad nepatektų priemaišų. Sijojimas taip pat leidžia atsikratyti sumedėjusių ūglių, kurie netinkami naudoti.

Augalo paruoša vykdoma vasarą ir rudenį iki šalnų. Iš vieno krūmo galima gauti iki 2,4 kg ūglių. Blogiausiu atveju – 600–800 g. Kazachstane iš vieno hektaro galima surinkti apie 1000 kg ūglių. Retesniuose tankumynuose kartais nepavyksta surinkti net 50 kg.

Per visą žydėjimo laikotarpį anabazio kiekis kinta. Pavyzdžiui, vasarą stebima didžiausia koncentracija, rudenį jo kiekis mažėja. Tačiau tuo pačiu metu didėja žalioji masė, todėl bet kuriuo metų laiku surenkama maždaug vienodas žaliavos kiekis.

Gydomosios anabazio savybės

Anabazis plačiai taikomas tiek tradicinėje, tiek liaudies medicinoje. Pats augalas nėra vaistų sudedamoji dalis, tačiau iš jo alkaloidų (dažniausiai anabazino) sintetinama daug vaistinių medžiagų.

Pagrindinė veiklioji medžiaga yra alkaloidas anabazinas. Jis stimuliuoja nervų sistemą, tačiau dideliais kiekiais gali sukelti jos paralyžių. Į sudėtį įeinantis afilinas pasižymi anesteziniu poveikiu.

Iš augalo sudedamųjų dalių gaminamas preparatas, kuris leidžia sėkmingai kovoti su kenkėjais darže. Jis turi nuodų savybių ir naudojamas purkšti pasėlius, siekiant juos dezinfekuoti.

Liaudies medicinoje jis naudojamas išoriškai. Vartojimas viduje gali būti pavojingas. Vaistinėmis priemonėmis anabazio pagrindu gydomos žaizdos sergant kai kuriomis ligomis. Augalas turi antierkinį, antimikrobinį ir baktericidinį poveikį. Viskas dėl jo gebėjimo prasiskverbti į odą. Jis gali pasiekti net tuos parazitus, kurie įsitaisė giliai odoje, ir kiti preparatai negali jiems paveikti. Tačiau net ir naudojant išoriškai, su šiuo augalu reikia elgtis atsargiai.

Be to, anabazis gali pašalinti simptomus, kuriuos sukelia užsikrėtimas erkėmis. Į jo sudėtį įeina antioksidantai ir priešgrybiniai komponentai. Tačiau tai nėra stebuklinga priemonė ir gali veikti tik kaip papildymas pagrindinei terapijai, o ne visiškai ją pakeisti.

Anabazis taip pat gali būti pagalbininkas žmonėms, kurie meta rūkyti. Iš šio augalo sintetinamas anabazino hidrochloridas, kuris parduodamas tablečių ar kramtomosios gumos pavidalu. Jis gali slopinti potraukį rūkyti, taip pat palengvinti būklę atsisakius šio žalingo įpročio.

Anabazis liaudies medicinoje

Dėl didelio augalo toksiškumo jo naudojimas liaudies medicinoje yra labai ribotas. Esant sveikatos problemoms, naudojama tik tinktūra ar nuoviras. Taip pat iš jo gaminami milteliai žaizdoms, tačiau savarankiškai jų pagaminti nepavyks. Be to, jis naudojamas kovai su kenkėjais daržuose.

Tirpalas nuo kenkėjų

Reikės 800 g ūglių, surinktų iki žydėjimo pradžios, 41 l vandens ir 50 g skalbinių muilo. Anabazio ūgliai turi būti švieži. Juos reikia šiek tiek padžiovinti, susmulkinti, po to užpilti vandeniu ir palikti brinkti parą, palaipsniui maišant. Tada atskiesti dar 10 l vandens ir sutarkuoti muilą. Po to kruopščiai išmaišyti, ir priemonė paruošta naudoti. Juo galima apdoroti daržovių kultūras. Ši priemonė puikiai susidoroja su lapus graužiančiais vikšrais, įvairiais blusinukais ir kai kuriais žiedėdžiais.

Nuoviras nuo demodikozės

Vaistui paruošti reikės anabazio lapų. Juos renkant reikia atsižvelgti, kad vasarą anabazino koncentracija juose yra didžiausia. Rudenį ji šiek tiek sumažėja, tačiau vis tiek išlieka pavojingais kiekiais. Norint paruošti nuovirą, reikia užpilti anabazio lapus šiltu vandeniu, po to užvirti ir palikti ant viryklės 10–15 minučių. Pažeistą odą nuvalyti ne dažniau kaip 3 kartus per dieną. Rekomenduojama priemonę laikyti ne ilgiau kaip 2 valandas, po to kruopščiai nuplauti odą. Taip pat galima naudoti nuovirą veido prausimui, tokiu atveju gydymo kursas gali trukti iki visiško pasveikimo.

Spiritinė tinktūra odai

Alkoholinė tinktūra yra ne mažiau veiksminga nuo demodekozės nei nuoviras. Skirtingai nuo tinktūrų iš kitų žolelių, ji paruošiama vos per 4–6 dienas. Tačiau degtinė gaminti netinka, reikia 70% alkoholio tirpalo. Sumaišyti susmulkintą anabazį su alkoholiu santykiu 1:2. Tada gerai išmaišyti, uždaryti dangteliu ir padėti į tamsią vietą. Po 5 dienų išimti tinktūrą ir perkošti. Laikyti toje pačioje talpoje, kurioje ji buvo užpilta, negalima, todėl reikia rasti naują indą, pasirašyti talpą su tinktūra ir laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje. Griežtai draudžiama vartoti tinktūrą viduje.

Tinktūrą ant veido reikia tepti vatos diskeliu ne dažniau kaip 2 kartus per dieną. Pagerėjimą galima pamatyti jau po savaitės ar dviejų. Taip pat svarbu tinktūrą tepti mažais kiekiais, kad išvengtumėte alkoholio nudegimų, ir nuplauti ją nuo veido po 60 minučių.

Nuoviras nuo parazitų

Reikės 800 g išdžiovintos žolės ir 5 l vandens. Žolę užpilti 5 l vandens, tada palikti tamsioje vietoje pritraukti, uždengus dangteliu. Kitą dieną užvirinti ir virti 30 minučių. Tada perkošti ir atvėsinti. Purkšti nuoviru augalus nuo voratinklinių erkių, obelinės vaisėdės arba straubliukų.

Milteliai nuo erkių

Jis gaminamas iš išdžiovinto augalo stiebų. Vaistui paruošti reikia susmulkinti žaliavą iki miltelių būklės ir tepti mažais kiekiais ant pažeistų odos vietų. Taip pat milteliai silpnina demodekozės simptomus. Tačiau tai labai pavojinga, nes anabazinas gali absorbuotis per kraują, todėl prieš naudojant tokią priemonę geriau pasikonsultuoti su gydytoju, kad nustatytų dozę.

Gydomųjų mišinių rūšys

Skirtingai nuo kitų nuodingų vaistinių augalų, anabazio naudojimas yra ribotas. Iš pakalnutės, pavyzdžiui, net arbata daroma. Reikalas tas, kad anabazinas, esantis šio augalo sudėtyje, yra pernelyg nuodingas, mirtina doze laikomi 2 ar 3 lašai. Todėl viduje vartojamos tik iš šio elemento susintetintos medžiagos. Anabazio užpilas taip pat nėra ruošiamas dėl mažo jo veiksmingumo išorėje. Šiuo atžvilgiu tinktūra yra veiksmingesnė.

Tinktūra

Tinktūra gaminama ant alkoholio. Leidžiamas tik išorinis jos naudojimas. Tinktūrai paruošti galima naudoti bet kurią augalo dalį, bet geriau naudoti lapus ar žiedus. Pirmiausia žaliavą kruopščiai susmulkinti, tada užpilti stipriu alkoholiu ir padėti 5–7 dienoms į tamsią vietą. Pageidautina vaistą užpilti stikliniame inde. Tada perkošti per tankų audinį, galima naudoti keliais sluoksniais sulankstytą marlę (po to ją rekomenduojama išmesti).

Tinktūrą reikia naudoti mažais kiekiais, ji veiksmingai kovoja su demodekoze, kurią sukelia erkutės. Sergamas vietas galima valyti ryte ir vakare mažais kiekiais.

Nuoviras

Vidurinėje Azijoje naudojo anabazio šaknų nuovirą tuberkuliozei gydyti. Reikalas tas, kad šaknyse yra minimalus alkaloidų kiekis. Pirmiausia jas reikia nuplauti nuo žemių, susmulkinti ir užpilti verdančiu vandeniu, tada pastatyti ant ugnies ir virti dar 30 minučių. Tačiau ši priemonė buvo naudojama labai seniai, ir nėra paminėjimų apie šiuolaikinį šio vaisto vartojimą tuberkuliozei gydyti.

Kontraindikacijos vartojimui

Dėl didelio nuodingumo augalas turi keletą kontraindikacijų. Anabazinas yra labai stiprus nuodas organizmui. Jis gali sukelti apsinuodijimą, prasiskverbdamas per odą, todėl net vartojant augalą išoriškai, būtina nepamiršti dozavimo. Žmogui mirtina doze laikomi 3 lašai gryno anabazino. Lengvos apsinuodijimo formos simptomai yra įprasti: pykinimas, vėmimas, padidėjęs seilėtekis, pagreitėjęs kvėpavimas ir padažnėjęs širdies ritmas. Sunkaus apsinuodijimo atveju gali pasireikšti traukuliai, šaltas prakaitas, kvėpavimo nepakankamumas, taip pat kliedesiai. Svarbu laiku suteikti pagalbą. Rekomenduojama nedelsiant išplauti skrandį. Taip pat patartina turėti vaistų, sukeliančių vėmimą, ir apsinuodijus juos nedelsiant išgerti. Po to būtina išgerti aktyvintosios anglies. Be to, reikės keleto papildomų gydomųjų procedūrų, tarp kurių – įvairios klizmos (druskinės, vidurius laisvinančios ir valomosios).

Taip pat draudžiama jį vartoti bet kokia forma nėščioms moterims, maitinančioms motinoms, esant aukštam kraujospūdžiui, blogam kraujo krešėjimui ir aterosklerozei.

Anabazis yra puiki priemonė nuo kai kurių odos ligų ir sodo kenkėjų. Tačiau nereikia pamiršti didelio augalo pavojingumo. Tai atvejis, kai savigyda gali būti mirtinai pavojinga.

Anabazio nuotrauka