Voveraitės: naudingosios ir gydomosios savybės, receptai

Voveraitės laikomos viena populiariausių valgomųjų grybų rūšių. Jose unikaliai dera nuostabus skonis, turtinga sudėtis ir teigiamas poveikis organizmui. Šių veiksnių visuma padarė voveraitę nepaprastai populiarią ne tik tarp profesionalių grybautojų, bet ir paprastų vartotojų. Kuo ji naudinga, kaip teisingai ją paruošti ir kokiomis aplinkybėmis verta atsisakyti vartojimo – nagrinėkime.

Kaip atrodo ir kur auga voveraitės

Grybų, augančių mūsų platumose, kepurėlės gali būti nuo 1,5 iki 7 cm skersmens. Kitose klimato zonose jų dydis gali siekti 10 cm. Jos pasižymi būdinga geltona ar rusva spalva ir nestandartine forma: išgaubta, įgaubta ar įvairiapuse.

Koto aukštis svyruoja nuo 3 iki 10 cm. Jis visiškai suaugęs su kepurėle ir yra identiškos spalvos. Koto plotis nėra vienodas (arčiau kepurėlės jis didesnis). Voveraitė išsiskiria labai mėsingu minkštimu.

Renkant šios rūšies grybus reikia būti ypač atidiems, nes egzistuoja grybo dvynys – nuodinga netikroji voveraitė. Nuo saugaus analogo ji skiriasi augimo vieta: konkrečiai, jos nerasite įprastuose žemės sklypuose, tik ant supuvusių medienos liekanų. Kitas pavojingas voveraitės giminaitis – omfalotas. Bet mūsų platumose jis nėra randamas, nes auga tik subtropiniame klimate.

Rūšys

Voveraitė apima daugybę porūšių:

1. Paprastoji voveraitė. Tai klasikinė veislė. Liaudyje ji taip pat vadinama gaidžiuku arba geltonąja voveraite. Ją išskiria būdingas rūgštumas ir visiškas kirminų nebuvimas. Grybas auga spygliuočių ir lapuočių miškuose. Optimalus rinkimo laikas – nuo paskutinės rugpjūčio savaitės iki vėlyvo rudens.
2. Pilkoji voveraitė. Ši atmaina turi pilką atspalvį, kepurėlės skersmuo neviršija 6 cm, kotelio ilgis – 8 cm. Skirtumas tas, kad kepurėlės kraštai banguoti su blyškiai pilku atspindžiu. Šis grybas neturi ryškaus kvapo ar skonio. Jos rinkimo laikas nuo liepos pabaigos iki lapkričio pradžios. Pilkąją voveraitę galima rasti Ukrainos, Europos ir Rusijos miškuose, tačiau ji nėra tokia populiari kaip paprastoji.
3. Raudonoji voveraitė. Taip pat priklauso valgomųjų atmainų kategorijai, išsiskiria sodriu raudonu ar rausvu atspalviu. Tai nedidelis grybas: kepurėlės skersmuo maksimaliai siekia 2 cm, kotelio ilgis – 4 cm. Jis turi mėsingą minkštimą, o kepurėlė centre šiek tiek įdubusi. Raudonąją voveraitę galima sutikti tik Šiaurės Amerikos miškuose. Ji renkama vasaros pabaigoje.
4. Aksominė voveraitė. Kaip ir visos ankstesnės rūšys, priklauso valgomųjų atmainų skaičiui, tačiau aptinkama labai retai. Labiausiai paplitęs spalvos tipas – blyškiai oranžinis. Grybo kotelio aukštis yra nuo 2 iki 4 cm, kepurėlės skersmuo niekada nebūna didesnis nei 6 centimetrai. Kotelis gana plonas (iki 1 cm skersmens). Kepurėlei būdinga piltuvo formos. Grybas turi neutralų aromatą, malonų, šiek tiek rūgštoką skonį. Dažniausiai aptinkamas Rytų Europos šalių teritorijoje.
5. Geltonoji voveraitė. Kaip ir aišku iš pavadinimo, ši veislė pasižymi sodria geltona spalva. Tokios voveraitės veislės kepurėlės dydis svyruoja nuo 2 iki 6 cm, kotelio ilgis retai būna didesnis nei 4 cm, o jo skersmuo paprastai neviršija 1 cm. Abi grybo dalys yra neatsiejamos viena nuo kitos, kaip ir kitų voveraičių veislių. Minkštimas nepasižymi jokiu ryškiu skoniu ir kvapu.
6. Vamzdinė voveraitė. Tai dar vienas voveraitės porūšis, kurį galima surinkti tik Šiaurės Amerikos teritorijoje. Jos kepurėlės dydis yra klasikinis – 2–6 cm, kotelio dydis niekada nebūna didesnis nei 8 cm. Tačiau jos apimtis yra labai maža: vidutiniškai – 0,5 mm.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

100 gramų voveraičių yra tik 19 kalorijų. Dėl to jos yra puikus dietinio meniu produktas. Baltymai – 1,5 g, riebalai – 1,1 g, angliavandeniai – 1 g, maistinės skaidulos – 7 g, vanduo – 88 g.

Voveraičių cheminę sudėtį sąlygoja šių medžiagų buvimas:

• mikroelementų (selenas, geležis, varis);
• vitaminų (B3, B5, B9, D);
• makroelementų (natris, fosforas, kalis, kalcis, magnis).

Naudingosios ir gydomosios voveraičių savybės

1. Voveraitė garsėja savo turtinga sudėtimi: tai mikroelementai, vitaminai ir mineralai. Visų pirma, joje yra daug vitamino C. Esant 90 g paros normai, 100 gramų voveraičių – 34 mg. Askorbo rūgštis yra imuninės sistemos pilnavertės veiklos pagrindas. Ji apsaugo nuo virusinių, grybelinių ir bakterinių infekcijų, svarbi audinių ląstelių atsinaujinimui ir augimui, būtina visaverčiam geležies įsisavinimui.
2. Pakankamai daug voveraitėse yra ir vitamino A – 142 µg 100 gramų (kai dienos norma yra 900 µg). Panašus jo kiekis pastebėtas ir morkose. Vitaminas A priklauso antioksidantų kategorijai, būtinas normaliai medžiagų apykaitai, odos, plaukų ir nagų sveikatai. Jis nepakeičiamas atkuriant regėjimą, taip pat pastebėtas jo veiksmingumas kovojant su daugeliu virusų ir bakterijų. Retinolis skatina lytinių hormonų gamybą, teigiamai veikia reprodukcinę sistemą.
3. Dar vienas vitaminas, kurio gausu voveraitėse, – tai D. Esant 10 µg paros normai, 100 gramų šios rūšies grybuose yra 5,3 µg. Be vitamino D neįmanoma įsivaizduoti pilnaverčio kasdienio žmogaus mitybos raciono. Jis sintetinamas veikiant saulės šviesai, tačiau organizmas jo gali gauti ir iš maisto produktų. Ergosterolis atsakingas už kalcio ir fosforo apykaitos procesus, yra pagrindinis kaulinio ir dantų audinio formavimosi komponentas. Pripažintas veiksminga priemone profilaktikai nuo kiaušidžių ir krūties vėžio.
4. Taip pat įrodytas chromo buvimas voveraitėse. 100 gramų grybų yra 24 µg chromo. Šis kiekis – pusė paros normos. Chromas turi milžinišką reikšmę sveikatai. Jis atsakingas už cholesterolio šalinimą, angliavandenių ir lipidų apykaitą, pagreitintą audinių atstatymą. Esant jo trūkumui, žmogus jaučia galūnių drebulį, greitai pavargsta, kenčia nuo plaukų slinkimo ir lėtinės nemigos.
5. Voveraitės, įtrauktos į kasdienį meniu, gali kompensuoti 18% dienos kalio normos. Kartu su natriu jis atsakingas už organizmo vandens balansą. Be kalio neįmanomas normalus nervinių impulsų perdavimas ir raumenų susitraukimas, jis netiesiogiai veikia smegenų pažintinę funkciją, mažina alerginių reakcijų pasireiškimą.

Ar voveraites galima nėščioms ir krūtimi maitinančioms moterims

Grybuose yra du kartus daugiau baltymų nei daugumoje daržovių ir net mėsoje. Jie taip pat gausūs angliavandenių, mineralinių medžiagų: daugiausia juose yra jodo, fosforo, cinko ir kalcio.

Jodas yra pagrindinis elementas, būtinas pilnavertei skydliaukės veiklai, neatsiejamas komponentas moters reprodukcinės sveikatos palaikymui. Fosforo trūkumas nėščios moters organizme gali sukelti greitą svorio kritimą, lėtinį nuovargį. Jis taip pat atsakingas už širdies ir kraujagyslių sistemos reguliavimą, vaisiaus augimo aktyvinimą. Cinkas sumažina priešlaikinio gimdymo tikimybę. Kalcis – tai pagrindas pilnavertei motinos ir vaiko sveikatai. Jis būtinas visų vaiko audinių vystymuisi, kaulų ir dantų formavimuisi.

Tačiau nepaisant naudos, kurią voveraičių vartojimas gali duoti organizmui, nėščiosioms ir maitinančioms moterims geriau jų atsisakyti. Nors daugiausia tai taikoma miške augantiems grybams. Vadinamąsias "kultivuotas" voveraites (užaugintas dirbtinėmis sąlygomis) į maistą dėti galima, tačiau tik minimaliu kiekiu, vartojant jas ne dažniau kaip 1 kartą per kelias savaites.

Svarbu! Nėščiosioms moterims nereikėtų valgyti marinuotų ir konservuotų grybų dėl didelės druskos ir prieskonių koncentracijos. Tai gali išprovokuoti patinimų atsiradimą.

Kalbant apie voveraičių įtraukimą į maitinančių mamų racioną, čia specialistų nuomonės išsiskyrė. Kai kurie mano, kad jų naudingosios savybės nusveria visas galimas rizikas. Visų pirma, voveraitės padeda:

• kovoti su pogimdyvine depresija, nuovargiu;
• pagerinti raumenų tonusą;
• stiprinti regėjimą.

Tačiau tai galioja tik voveraitėms, kurios augo šiltnamiuose su griežta dirvožemio kokybės kontrole.

Kita gydytojų grupė kategoriškai priešinasi voveraičių vartojimui jaunoms mamoms. Tai lemia tai, kad per motinos pieną potencialūs toksinai, susikaupę grybo struktūroje, bus perduodami ir kūdikiui. Ypač atidžiai reikia vertinti miško voveraites.

Nuo kokio amžiaus voveraites galima duoti vaikams

Viena iš būdingų visų grybų, įskaitant voveraites, savybių – jų gebėjimas kaupti potencialiai pavojingas sunkiųjų metalų druskas. Tai susiję su grybo struktūra, todėl to neutralizuoti neįmanoma. Vaikui suvalgius grybų, visi į jų struktūrą įeinantys komponentai pateks į kepenis. Net suaugusio žmogaus kepenims tai gali būti stiprus smūgis, nes jų detoksikacinės galimybės nėra beribės. Grybų vartojimas gali sukelti negrįžtamų kepenų problemų mažyliui.

Be to, grybai priskiriami sunkiai virškinamų baltymų kategorijai, o mažo vaiko virškinimo traktas dar nėra pasirengęs jų virškinimui. Dar nesusiformavo pakankamas kiekis fermentų, skatinančių jų skaidymą. Todėl vaikams voveraites galima duoti ne anksčiau nei nuo 7 metų. Idealiu atveju tėvai turėtų palaukti su voveraičių įtraukimu į vaiko racioną iki 10–12 metų.

Voveraičių nauda lieknėjimui

Voveraitės – tai ne tik naudingųjų medžiagų lobynas, bet ir dietinio meniu pagrindas. Tai mažai kaloringas produktas, todėl jis skatins greitą svorio netekimą. 100 g šviežių grybų – tik 19 kcal, troškintų jau šiek tiek daugiau – 38 kcal, virtų – 24 kcal. Kad ir kaip būtų paruoštos, voveraitės išlieka puikiu pagrindu pereinant prie sveikos mitybos. Jų didžiulis privalumas yra tas, kad, nepaisant minimalaus kalorijų kiekio, jose vyrauja baltymai. Jie suteikia sotumo jausmą neįtraukiant į racioną nereikalingų riebalų ir angliavandenių.

Specialios dietos su voveraitėmis nėra, tačiau egzistuoja tam tikros jų vartojimo taisyklės metant svorį:

1. Geriausiai voveraitės dera su nepoliruotais ryžiais, kietųjų kviečių makaronais ir grikių kruopomis.
2. Būtina prie grybų pridėti ir troškintų daržovių (saldžiųjų paprikų, brokolių, šparagų, šparaginių pupelių).
3. Optimalus vartojimo būdas – troškintas arba virtas.
4. Voveraitėmis galima visiškai pakeisti mėsą, ypač riebią kiaulieną.

Toks meniu užtikrina visavertę, subalansuotą mitybą, tačiau neprisidės prie svorio didėjimo. Laikantis tokios mitybos, dietologai Jums taip pat rekomenduoja sumažinti pieno produktų kiekį, visiškai atsisakyti rafinuoto cukraus vartojimo.

Naudingosios džiovintų voveraičių savybės

Sodri geltona grybų spalva rodo didelę karotino koncentraciją (kaip morkose). Džiovintose voveraitėse taip pat išlikę B, A, PP grupių vitaminų, cinko, vario, visos aštuonios nepakeičiamos aminorūgštys. Jose taip pat pastebėta didelė medžiagų, skatinančių audinių, ypač gleivinių, regeneraciją, koncentracija, taip pat imunomoduliatorių, didinančių organizmo atsparumą įvairioms infekcijoms.

Kaip džiovinti

Voveraites galite džiovinti bet kokiu būdu: atviroje saulėje, mikrobangų krosnelėje arba orkaitėje. Šiandien prekyboje taip pat yra specialių džiovyklių, kurios žymiai supaprastina šį procesą.

Sausus grybus geriausia laikyti uždaruose stikliniuose indeliuose, medžiaginiuose maišeliuose arba metalinėse talpose. Labai svarbu atmesti drėgmės prasiskverbimo galimybę.

Jei laikymui naudojama stiklinė tara, prieš tai į ją reikia įpilti visai truputį spirito, padegti ir uždengti dangteliu. Tai reikia padaryti, kad iš talpos būtų pašalintas visas deguonis, kuris skatina pagreitėjusį produktų oksidaciją. Paprasčiau tariant, tai apsaugos voveraites nuo pelėsio atsiradimo.

Perdžiūvusių grybų nebūtina išmesti. Juos galite sumalti ir sudėti į skardinę. Gauti milteliai puikiai tinka dėti į salotas, pirmuosius patiekalus ir padažus.

Voveraičių naudojimas liaudies medicinoje

Viena iš unikalių šios grybų rūšies savybių yra ta, kad jie pasižymi padidėjusiu aktyvumu prieš bet kokius helmintus. Taip yra todėl, kad voveraitėse yra chinomanozės – medžiagos, dėl kurios šie grybai yra puikus natūralus plataus veikimo spektro helmintocidas. Tačiau tai gana jautri medžiaga, kuri nepakenčia terminio apdorojimo ir visiškai suyra veikiama aukštos temperatūros (daugiau nei 40 laipsnių pagal Celsijų). Todėl kovojant su parazitais voveraites reikia vartoti džiovintas, miltelių pavidalu arba kaip tinktūrą ant degtinės. Chinomanozė visiškai įsisavinama žmogaus organizmo, nekelia jokios grėsmės sveikatai. Ji naikina ne tik suaugusius individus, bet ir lervas. Tai yra pagrindinis jos pranašumas, palyginti su dauguma medžiagų, veikiančių tik lytiškai subrendusius parazitus.

Kitas komponentas, dėl kurio voveraitės yra nepaprastai populiarios tarp natūropatų, yra ergosterolis. Jis teigiamai veikia fermentų gamybą kepenyse, todėl reguliarus voveraičių vartojimas padės jas išvalyti.

Voveraitės taip pat padeda kovoti su bet kurios lokalizacijos uždegimais, turi imunostimuliuojantį poveikį. Daugelis Kinijos gydytojų rekomenduoja voveraičių vartojimą esant pirmiesiems regėjimo sutrikimams. Tai susiję su didele A vitamino koncentracija jų sudėtyje.

Voveraičių tinktūra

Vieną šaukštą voveraičių reikia užpilti 200 ml degtinės, palikti trauktis savaitei. Kasdien mišinį reikia gerai išmaišyti. Po to gauto vaisto nekošti, o prieš vartojimą tiesiog gerai suplakti.

Kaip vartoti:

1. Antiparazitinėje programoje: po kelis arbatinius šaukštelius prieš miegą tris savaites.
2. Sergant kasos ir kepenų ligomis (ciroze, nutukimu): vakare po vieną arbatinį šaukštelį 4 mėnesius.
3. Kepenų valymui: vienas valgomasis šaukštas 2 savaites.

Voveraitės kosmetologijoje

Kosmetologijos tikslais grybai buvo naudojami dar Romos imperijoje. Voveraičių pagrindu pagamintos tinktūros buvo populiarios kovojant su įvairiais odos bėrimais ir paraudimais. Azijos šalyse voveraitės taip pat buvo ypač gerbiamos. Iš jų buvo gaminami natūralūs šampūnai, kaukės ir kremai, galintys sulėtinti su amžiumi susijusius pokyčius.

Tačiau populiariausios voveraitės buvo Rusijoje. Jos pateko į daugybę odos priežiūros priemonių. Grybų sultimis buvo šalinamos karpos, stiprinamos plaukų šaknys.

Šiuolaikinės įmonės taip pat skiria pelnytą dėmesį šiai grybų rūšiai. Voveraičių ekstraktų galima rasti daugelyje rankų ir nagų odos priežiūros losjonų, kaukių ir tonikų. Paklausą lemia juose esantys mikrokomponentai, kurie palaiko optimalią drėgmę epidermyje, greitina audinių regeneraciją ir slopina alerginių reakcijų pasireiškimą.

Žala ir kontraindikacijos

Jei voveraitės renkamos ekologiškai švariose vietose arba perkamos dirbtinai užaugintos, jų žala bus minimali. Kaip jau minėta anksčiau, pagrindinė grėsmė, kurią jos kelia žmogaus sveikatai, yra susijusi su jose susikaupusiais sunkiaisiais metalais. Jų per didelė koncentracija sukelia onkologines ligas, gali išprovokuoti priešlaikinį senėjimą ir ankstyvą ligų, būdingų vyresnio amžiaus žmonėms, pasireiškimą.

Kontraindikacijos vartoti voveraites:

• vaikų amžius iki 7 metų;
• nėštumas (šį aspektą geriau aptarti su gydytoju, stebinčiu moterį);
• individualus netoleravimas;
• sunkios virškinimo trakto ligos.

Kaip ir kiek laiko laikyti voveraites

Kaip ir bet kokie kiti grybai, voveraitės blogai pakenčia ilgalaikį laikymą šviežių. Todėl daugelis šeimininkių ieško alternatyvių jų paruošimo būdų. Labiausiai paplitę būdai yra džiovinimas arba konservavimas. Daugelis sūdo grybus žiemai, tačiau voveraičių atveju galima tiesiog prarasti jų reprezentatyvią išvaizdą.

Nepageidautina ilgam palikti grybų žalių. Iš karto po surinkimo juos reikia nuvalyti ir padėti į šaldytuvą. Ten jie gali būti laikomi ne ilgiau kaip vieną dieną, po to reikia pasirinkti optimalų paruošimo būdą. Lengviausia laikytis tokios schemos: nuvalyti grybus, užpilti vandeniu, nuplauti ir išvirti. Virti jie išliks valgomi 5 dienas.

Keptos voveraitės gali būti laikomos šaldytuve net visą žiemą. Tam reikia kruopščiai nuvalyti kiekvieną grybą ir išvirti. Tai padės iš karto pašalinti kartumą. Po to juos pakepinti saulėgrąžų aliejuje iki visiško paruošimo. Laikymui paprasčiausia naudoti paprastus stiklinius indelius. Jų tūris priklauso nuo grybų kiekio. Prieš dedant indelius patartina nuplikyti verdančiu vandeniu dėl sterilumo. Tada sudėti voveraites ir užpilti aliejumi taip, kad jos būtų visiškai juo padengtos. Uždaryti dangteliais ir padėti į šaldytuvą.

Ar galima šaldyti

Jei norite išsaugoti unikalų voveraičių atspalvį, geriau jas užšaldyti. Skirtingai nuo terminio apdorojimo, taikant šį metodą jose bus išsaugotas visas aminorūgščių rinkinys, mikro- ir makroelementai.

Kodėl voveraitės kartėja po užšaldymo
Daugelis pastebi, kad grybai po užšaldymo turi nemalonų kartų poskonį. Taip atsitinka, jei jie buvo rinkti eglynuose arba vietose, kuriose dirvožemyje nepakanka drėgmės. Atsikratyti kartumo po atšildymo labai lengva.

Tam 15 minučių reikia virti grybus, tada nupilti vandenį, atvėsinti voveraites, išdėlioti į konteinerius ar maišelius ir vėl padėti į šaldiklį. Patyrusios šeimininkės rekomenduoja voveraites sudėti į mažas talpas, kurių kiekviena turėtų būti skirta vienam patiekalui. Taip yra dėl to, kad antrą kartą užšaldžius voveraitės visiškai praranda visas naudingas savybes.

Kaip paruošti voveraites: receptai

Kulinarijoje ši grybų rūšis sulaukė labai plataus taikymo. Be turtingos sudėties, voveraitės pasižymi išraiškingomis skonio savybėmis. Tai leidžia iš kasdienio patiekalo padaryti restorano lygio.

Kaip kepti

Kepti grybai – tai paprasta ir prieinama net pradedančiam kulinarui. Skirtingai nuo žmogaus išaugintų veislių, miško voveraitės turi natūralų grybų skonį. O kepimas gali tik jį sustiprinti.

Viskas, ko reikia voveraičių kepimui:

• patys grybai;
• 1 svogūnas;
• kelios česnako skiltelės;
• pusė ryšelio krapų ir petražolių;
• sviestas ir augalinis aliejus.

Technologinis procesas:

1. Valome, rūšiuojame grybus ir mirkome vandenyje 15–20 minučių, nuplauname po tekančiu vandeniu.
2. Jei grybai per dideli, supjaustome juos.
3. Į puodą pripildome vandens, statome ant ugnies, sudedame voveraites ir verdame jas 20 minučių po vandens užvirimo.
4. Smulkiai pjaustome svogūną. Dydį ir pjovimo tipą kiekviena šeimininkė pasirenka pati, bet geriausia jį supjaustyti mažais kubeliais arba ketvirčiais.
5. Kepame svogūną ištirpintame svieste iki klasikinės auksinės spalvos.
6. Prie svogūnų dedame grybus, viską išmaišome ir kepame 15–20 minučių, pasirengimą nustatome pagal pasikeitusią grybų spalvą – ji turėtų tapti dar sodresnė.
7. Išdėliojame į lėkštes ir gausiai pabarstome žalumynais.

Voveraičių sriuba

Voveraitės laikomos geriausia grybų rūšimi pirmiesiems patiekalams. Apsvarstykime originalų ir kartu paprastą paruošti receptą su jomis.

Kaimiškoji voveraičių sriuba. Recepte nurodytų ingredientų užtenka dviem porcijoms. Gaminimo laikas – 120 minučių. Sriubai jums reikės:

• 300 g jautienos kaulų;
• 400 g šviežių voveraičių;
• 1 svogūnas;
• 1 morka;
• 2 vnt. bulvių;
• 1 skiltelė česnako;
• druska, pipirai pagal skonį.

Kaip gaminti:

1. Pirmiausia verdame sultinį. Skaniausias gaunamas iš jautienos kaulų, tačiau jei jų neturite, galite naudoti ir kiaulienos kaulus. Kaulius nuplauname, dedame į puodą ir užpilame šaltu vandeniu. Statome ant stiprios ugnies ir užverdame. Tada būtinai nuimame putas. Kai kurios šeimininkės šį vandenį išpila visiškai ir toliau verda sriubą jau švariame vandenyje. Kiekvienas pasirenka optimaliausią būdą pagal savo nuožiūrą.
2. Po to verdame sultinį ant silpnos ugnies. Labai svarbu neleisti vandeniui stipriai virti, nes priešingu atveju nepavyks pasiekti sotumo. Kaulus reikia virti valandą. Pasirengimo laipsnį nustatyti labai paprasta – mėsa turi lengvai atsiskirti nuo kaulo. Kaulus išimame, mėsą supjaustome arba išardome į pluoštus ir grąžiname atgal į puodą.
3. Kol verda sultinys, paruošiame voveraites. Prieš tai jas pageidautina gerai nuvalyti ir atrinkti. Grybo paviršiuje neturi būti jokių defektų. Svarbu juos kruopščiai nuplauti nuo smėlio ir smulkių šiukšlių. Tinkamus grybus dedame į dubenį, užpilame verdančiu vandeniu ir paliekame 15 minučių. Po to vėl nuplauname juos tekančiu vandeniu.
4. Valome daržoves ir smulkiai pjaustome. Bulvių nereikia per smulkiai pjaustyti. Smulkiai pjaustytą svogūną ir morką kepame saulėgrąžų aliejuje. Kad sriuba būtų sveikesnė ir dietiškesnė, visas daržoves iškart po valymo dedame į sultinį. Jį reikia virti ant silpnos ugnies, sistemingai maišant, kol bulvės visiškai iškeps.
5. Paskutinius į puodą dedame grybus. Juos pjaustyti ar ne – priklauso nuo asmeninių pageidavimų ir voveraičių dydžio. Juos verdame dar 10–15 minučių. Atkreipkite dėmesį, kad druskos ir pipirų reikia dėti pačioje pabaigoje. Tai susiję su būdingu voveraičių skoniu.

Tai puiki vasaros sriuba, kuria galima puikiai pasisotinti. Jos subalansuota sudėtis užtikrins visavertį baltymų, angliavandenių ir riebalų patekimą.

Kaip marinuoti voveraites žiemai

Tai vienas iš labiausiai prieinamų voveraičių marinavimo receptų. Jums reikės:

• 1,5–2 kg voveraičių;
• 8–10 skiltelių česnako;
• 15–18 juodųjų pipirų grūdelių (pagal skonį);
• 3 valg. š. druskos;
• po vieną krapų skėtį kiekvienam stiklainiui;
• keletas juodųjų serbentų lapų.

Kaip gaminti:

1. Pirmiausia nuplauname voveraites po tekančiu vandeniu. Perdedame į kiaurasamtį ir leidžiame vandeniui visiškai nuvarvėti.
2. Prieš tai sterilizuojame stiklainius ir į kiekvieną jų dedame po porą serbentų lapų (jie turi būti sausi, sveiki, be jokių pažeidimų).
3. Grybukus dedame į stiklainį sluoksniais, kiekvieną jų pabarstome druska, pipirų grūdeliais ir pjaustytu česnaku. Paskutinį dedame krapus ir būtinai ant viršaus uždedame kokį nors nedidelį svorį. Tai reikalinga, kad voveraitės pradėtų išskirti sultis.
4. 24 valandas laikome savo stiklainius šaldytuve. Po to iš kiekvieno stiklainio išimame krovinį ir uždarome juos paprastais daugkartiniais dangteliais. Jei yra galimybė padėti grybus į rūsį, tai tik pagerins jų skonį ir pagreitins fermentaciją.

Kiek laiko virti voveraites prieš kepimą

Voveraites reikia virti ne mažiau kaip 20 minučių:

1. Sudėkite jas į šaltą vandenį ir uždėkite ant didelės ugnies.
2. Užvirus nuimkite susidariusias putas.
3. Sumažinkite ugnį iki minimumo ir toliau virkite grybus 15–20 minučių.
4. Kai voveraitės išvirs, perkelkite jas į sietelį arba kiaurasamtį ir palikite kelioms minutėms nuvarvėti.
5. Smulkiai supjaustykite atvėsusius grybus (tai leis išsaugoti ne tik jų skonį, bet ir visas naudingas medžiagas).

Ar galima valgyti žalias voveraites

Šis klausimas susijęs su tuo, kad veikiant grybus aukšta temperatūra, didžioji dalis naudingųjų medžiagų sunaikinama. Todėl liaudies medicinoje daugelis vartoja voveraites žalias. Dažniausiai jos prieš tai užšaldomos arba marinuojamos.

Įdomūs faktai apie voveraičių grybus

1. Renesanso laikais Prancūzijoje voveraitės buvo toks pat delikatesas kaip ir trufas šiuolaikiniam žmogui. Jos buvo tikras bet kurio aristokratų meniu akcentas. O Skandinavijos šalyse grybas buvo laikomas afrodiziaku, didinančiu vyro seksualinį potraukį. Todėl voveraičių buvo galima pamatyti tarp pagrindinių vestuvių puotos patiekalų.
2. Posovietinėje erdvėje įprasta manyti, kad voveraitė yra grybas, augantis išimtinai vidurinėje juostoje, tačiau tai klaidinga nuomonė. Ši unikali grybų rūšis plačiai paplitusi Pietų Amerikos ir net Afrikos šalyse. Voveraitėmis gausiausia laikoma Latvija. Čia pirmuosius grybus galima rasti pavasario pabaigoje, o paskutinius – po pirmųjų šalnų. Jei žiema šilta, grybautojai gali surinkti kelis kilogramus net gruodžio viduryje.
3. Didžiausios voveraitės buvo užregistruotos Kalifornijoje. Vieno grybo svoris siekė 500 gramų.

Voveraičių nuotrauka