Riadovkės grybai: naudingos savybės ir gaminimo receptai

Iš grybų pavadinimo nesunku atspėti, kad jie auga eilėmis. Pavienių pasitaiko, bet tai išimtis. Dažniau jie išsidėsto grupėmis – ir ne itin didelėmis, ir tokiomis, kad nepatyrusį grybautoją, pirmą kartą su jais susidūrusį, gali ir baimė apimti, tiek paveikslas atrodys nerealus. Galima pamatyti ne tik eiles, bet ištisas gyvenvietes – jose grybai yra ne vienoje eilėje, o keliose. Be to, šios grybų grupės laisvai išsidėsto gana didelėje teritorijoje, sudarydamos ištisus žiedus, kuriuos liaudyje vadina „raganų ratais“.

Kaip atrodo ir kur auga riadovkės

Šiandien Riadovkinių šeimoje, kurios tipiškas atstovas yra riadovkė, yra daugiau nei 2,5 tūkstančio rūšių. Tarp jų yra valgomų, sąlyginai valgomų ir nuodingų.

Riadovkės – tai lakštiniai grybai. Jaunos kepurėlės yra pusrutulio formos, kai tik užauga, jos išsitiesina ir tampa plokščios, vidutiniškai iki 10 cm skersmens. Kepurėlės paviršius gali būti tiek sausas pluoštinis, tiek aksominis žvynuotas, įskaitant ir gleivėtą. Grybų atspalviai labai įvairūs: nuo šviesiai pilkų iki tamsiai rudų, nuo geltonų ir žalių iki beveik grynai raudonų. Grybui augant, jo spalva taip pat gali keistis.

Po riadovkės kepurėle – lakšteliai, kurie taip pat gali būti įvairios išvaizdos ir išsidėstymo: tiek dažni, bet ploni, tiek reti, bet mėsingi. Lakšteliai paprastai tokios pat spalvos kaip ir kepurėlė. Grybo kotas tvirtas, tankus, aiškiai išsidėstęs kepurėlės viduryje, gali būti padengtas žvyneliais arba lygus. Pasitaiko riadovkių su miniatiūriniais „sijonėliais“ po pačia kepurėle.

Riadovkių įvairovė tokia didelė, kad daugelyje klimato zonų auga savos, konkrečiai zonai būdingos rūšys. Rusijoje jų galima rasti visur, ypač jų gausu pietiniuose šalies regionuose. Jie auga taip pat Japonijoje, Kinijoje, Šiaurės Afrikoje, Vidurio Europoje, Skandinavijos šalyse, Šiaurės Amerikoje. Mėgsta vidutinio klimato sąlygas ir smėlingas ar kalkingas dirvas.

Stichinių grybų kaimynais dažniausiai būna spygliuočiai – pušys arba eglės, šiek tiek rečiau šie grybai apsigyvena mišriuose miškuose, o grynai lapuočių teritorijos daug rečiau tampa jų prieglobsčiu. Jie nesislepia tankmėje, gana įprastos vietos jiems yra palei takus ir miško laukymėse.

Rūšys

Iki šiol aprašyta daugiau nei 2,5 tūkstančio stichinių grybų rūšių. Tarp jų yra visiškai valgomų ir sąlyginai valgomų, bet nemažai ir nuodingų. Tik apie 80 stichinių rūšių nėra retenybė, likusios pasitaiko pavieniui ir mažai kam žinomos. Valgomiesiems priklauso pilkoji, tuopinė (arba tuopų stichinė), gegužinė, milžiniškoji, geltonai ruda, žeminė, žvynuotoji, masyvioji, violetakojė, geltonoji, milžinė, sakingoji, geltonai raudonoji, macutake.

Stichinės savo pavadinimus tarp grybautojų dažnai gauna pagal spalvą. Pavyzdžiui, violetakojė dėl violetinės kepurėlės spalvos vadinama violetine. Pilkosios kepurėlė yra blyškiai pilka (kartais su violetiniu atspalviu), ji gavo liaudišką pavadinimą seruška – kaip ir žalioji, kuri buvo praminta žaliuke arba žaluma. Būtent pilkoji, žalioji ir violetakojė labiausiai paplitusios buvusios TSRS teritorijoje.

Kaip atskirti valgomą riadovkę nuo nevalgomos

Atskirti valgomąją stichinę nuo nuodingosios pradedančiajam grybautojui nėra lengva, bet įmanoma.

1. Pirma – kepurėlės. Valgomųjų jos yra sferinės arba „namelio“ formos, o nuodingųjų – arba visiškai plokščios, arba su aiškiu gumburu viduryje. Be to, nuodingųjų kepurėlės atrodo idealiai – gražios, be jokio trūkumo, jų net vabzdžiai ar šliužai nepažeidžia.
2. Antra – plokštelės apatinėje kepurėlės pusėje. Nuodingųjų jos yra plonos, trapios, dažnai permatomos, pilkos spalvos. Valgomųjų – mėsingesnės, storesnės, o jų atspalvis toks pat kaip ir pagrindinė kepurėlės spalva.
3. Trečia – kotai. Gerųjų grybų jie yra tvirti, mėsingi, elastingi, o nuodingųjų – plonesni.
4. Ketvirta – kvapas. Ne visiems patinka, kaip kvepia valgomosios stichinės. Tačiau jų kvapas nėra labai stiprus, prislopintas. Nuodingosios gi išsiskiria tokiu nemaloniu aštriu kvapu, kad, pauostę, žmonės net susiraukia ir nusisuka.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Stichiniai grybai turi minimalų kaloringumą – 22 kcal 100 g produkto. Tuo tarpu cheminė sudėtis yra sudėtinga ir turtinga. Didžiąją dalį tūrio – apie 90%, kaip ir daugumos grybų, sudaro vanduo. Angliavandenių – 3,26%, baltymų – 3,9%. Likę 2% – tai skaidulos.

Labai daug žmogui būtinų mineralų ir vitaminų yra stichinių grybų sudėtyje. Ypač daug baltymų, B grupės vitaminų, kalio, vario, mangano ir cinko. Be to, yra 18 rūšių aminorūgščių, gliukozė, flavonoidai, vitaminai A, C, K, PP, D2 ir D7, betainas. Iš mineralų taip pat yra magnio, natrio, fosforo, kalcio, geležies ir seleno, taip pat natūralūs antibiotikai klitocinas ir fomecinas.

Naudingos riadovkės grybo savybės

Turtingas reikalingų medžiagų rinkinys daro palankiausią poveikį žmogaus organizmui, suderina tinkamą visų sistemų darbo režimą, skatina medžiagų apykaitos procesus. Dėl mažo kaloringumo gūbrienės puikiai tinka dietinei mitybai, įskaitant ir vegetarams.

Moterims

Be tokių gūbrienės komponentų kaip fosforas ir kalis neįmanoma pasiekti tvirtų nagų. B grupės vitaminai, gausiai esantys gūbrienėje, atsakingi už dantų, odos ir plaukų sveikatą bei grožį. Todėl moterims, kritiškai vertinančioms save veidrodyje, gūbrienė bus nebloga pagalba rūpinantis savimi. Joms į pagalbą – iš sausų gūbrienių miltelių pagamintas veido losjonas, naudojamas kosmetologijoje nuo spuogų ir perteklinio riebumo. O gūbrienės sudėtyje esanti nikotino rūgštis užkerta kelią venų varikozei, nes tai priemonė, stiprinanti kraujagyslių sieneles.

Vyrams

Vienas iš gūbrienės komponentų – cinkas. Jis ne tik suteikia grybams gebėjimą reguliuoti endokrininės ir kvėpavimo sistemų darbą bei gerinti kraujodaros procesus, bet ir dalyvauja daugelio fermentų sintezėje. Visų pirma, jis gali paskatinti testosterono – hormono, iš esmės lemiančio vyro formavimąsi – gamybą. Juk nuo testosterono lygio didžiąja dalimi priklauso ne tik tai, koks bus vyro kūnas – tvirtas ir raumeningas ar suglebęs ir nukaręs, bet ir seksualinio elgesio aktyvumas, nes be šio hormono neįmanomas spermatozoidų susidarymas. Todėl norėdami pagerinti potenciją, vyrai neturėtų ignoruoti gūbrienės. O joje esantis selenas gali tapti nebloga profilaktine priemone nuo prostatos vėžio.

Nėštumo metu

Dauguma ginekologų mano, kad nėštumo metu geriau nerizikuoti ir atsisakyti grybų apskritai, ypač gūbrienės, nepaisant jos maistingumo ir gausių naudingųjų komponentų.

Tačiau kadangi laukiant kūdikio būsimosioms mamoms dažnai kyla tiesiog neįveikiamas noras suvalgyti kažką tokio, tuo kažkuo gali būti gūbrienės. Tokiu atveju geriau nusileisti aštriam troškimui, nei nervintis ir kentėti.

Tačiau į grybų paruošimą reikia žiūrėti ypač atidžiai. Pirmiausia, po kruopštaus valymo gūbrienę nuplauti, pamirkyti bent valandą šaltame vandenyje ir vėl nuplauti. Tada išvirti, kai vanduo užvirs, pavirinti 5–10 minučių ir šį sultinį išpilti. Grybus dar kartą nuplauti, vėl užpilti vandeniu ir vėl virti – jau maždaug pusvalandį. Ir tik po tokio paruošimo galima kepti gūbrienes, virti iš jų sriubą arba troškinti su bulvėmis.

Apie sūdytas arba marinuotas gūbrienes geriau pamiršti, nes aštrus ir sūrus maistas nėštumo metu iš principo nerekomenduojamas dėl pavojaus padidėti kraujospūdžiui, atsirasti edemoms ir inkstų komplikacijoms. O jei jau būsimoji mama nusprendė leisti sau porciją troškintų gūbrienių, geriau suvalgyti dienos metu, o ne naktį.

Žindymo laikotarpiu

Krūtimi maitinančios moterys turėtų suprasti, kad gūbriai, kaip ir kiti miško grybai, yra labai pavojingi dėl savo toksiškumo, nes iš dirvožemio ištraukia sunkiųjų metalų druskas. Suvalgiusi skanios grybų sriubos, mama per pieną perduos pavojingas medžiagas kūdikiui. Tai sunkus išbandymas jo dar silpnai virškinimo sistemai, ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Žarnyno diegliai – mažiausia bėda, kuri gresia kūdikiui. Galimos ir alergijos, ir stipri intoksikacija – ypač jei grybai buvo pirkti turguje, o jų augimo vieta nežinoma.

Maitinanti mama turėtų būti kantri ir nebandyti įsidėti į burną skanaus grybelio, kol kūdikiui sueis bent pusė metų, o idealiu atveju – ne anksčiau nei 10–12 mėnesių. Bet vis tiek reikia kruopščiai laikytis gūbrių paruošimo taisyklių ir produktą į racioną įtraukti palaipsniui: pirmą kartą paragauti tik penkis–šešis gabalėlius ir stebėti, kaip kūdikio organizmas į juos reaguos. Jei pastebimi virškinimo sutrikimai – skystos išmatos, meteorizmas, reikia skubiai parodyti vaiką gydytojui. Jei kūdikio pilvukas reagavo normaliai – retkarčiais galima leisti sau pasimėgauti gūbriais, bet ne dažniau kaip 1 kartą per dvi savaites.

Vaikams

Pediatrai vienbalsiai protestuoja prieš tai, kad darželinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikai valgytų miško grybus. Paragauti gūbrių galima ne anksčiau nei 7 metų, o daugelis atsargių gydytojų tvirtina, kad nevertėtų jų vaišinti šiomis miško dovanomis iki 10 metų — ypač jei vaikas turi kokių nors sveikatos problemų. Nes chitinas, esantis gūbriuose, kaip ir visuose grybuose, net suaugusio organizmo neįsisavinamas, o jau vaikams jis apskritai pavojingas ir gali sukelti toksinį poveikį.

Kai vaikas paaugs ir sustiprės, galima pamažu, mažomis porcijomis duoti jam paragauti gūbrių. Be to, gydytojai pataria vaikams ruošti tik kepurėles.

Sūdyti ir marinuoti grybai vaikui turėtų būti uždrausti. Nereikia perkrauti augančio, ne iki galo susiformavusio organizmo druska ir actu.

Metant svorį

Tiems, kurie kenčia nuo antsvorio ir nori numesti svorio, gūbriai yra idealus produktas. Dėl mažo kaloringumo jie įtraukiami į svorio mažinimo programas. Tačiau reikia turėti omenyje, kad šie grybai yra mažai kaloringi tik virti. Kepimo metu jie sugeria visus riebalus geriau nei kempinė, todėl gatavo patiekalo kaloringumas daug kartų padidėja.

Jei gūbriai bus tinkamai paruošti ir derinami su tinkamais produktais, jie gali užimti garbingą vietą ant stalo. Jie yra labai maistingi, puikiai ir ilgam numalšina alkį, o dėl juose esančio cinko sumažina norą suvalgyti ką nors saldaus.

Tiems, kurie gyvena pagal principą „Valgyk ir liesėk“, gūbrių geriausia ne kepti, o troškinti arba virti iš jų sriubas. Kaip tinkamus, harmoningus partnerius reikėtų rinktis grikius, makaronus iš kietųjų kviečių, daržoves (bet ne bulves), ryžius. Besiliekniantiems taip pat naudinga gardinti gūbrių patiekalus juodaisiais pipirais, gvazdikėliais, lauro lapais, kalendra.

Naudojimas medicinoje

Dėl didžiulio mineralinių medžiagų, vitaminų ir aminorūgščių kiekio, medicinoje naudojamų tricholomų naudingų savybių sąrašas yra platus. Tricholomų komponentai įeina į vaistų nuo diabeto sudėtį, tampa išvestinėmis medžiagomis gaminant antibiotikus, ypač kovojančius su tuberkuliozės bacila. Violetinė tricholoma naudojama kaip žaliava gaminant vaistus, naudojamus sergant kepenų, šalinimo ir lytinės sferos ligomis bei reumatu. Grybų micelis yra pradinė medžiaga gaminant ekstraktą, naudojamą kaip pagalbinę priemonę gydant krūties vėžį, gimdos kaklelio vėžį ir sarkomą.

Fermentai dalyvauja normalizuojant virškinimo sistemos, smegenų veiklą, didina atsparumą lėtiniam nuovargiui, infekcinėms ligoms, stiprina kraujagyslių sieneles. B, PP, C, A grupių vitaminai yra nepakeičiami esant protiniam pervargimui.

Inkstų ir kepenų ligų gydymą palengvina tricholomų ekstraktai. Jie dalyvauja kepenų ląstelių regeneracijos procese, valo organizmą, skatindami atliekų šalinimo ir laisvųjų radikalų neutralizavimo procesus.

Siekiant sumažinti cholesterolį, gydytojai rekomenduoja tricholomų miltelius arba karštus ekstraktus, skiria šį grybą sergant hipertenzija, cukriniu diabetu, nervų sistemos pusiausvyros sutrikimais. O liaudies medicina aktyviai naudoja tricholomas losjonų ir tepalų gamybai odos ligoms gydyti.

Žala ir kontraindikacijos

Sveikam suaugusiam žmogui tricholomos nekenkia, jei grybai nėra seni ir grybautojas jų nesupainiojo su nuodingaisiais arba nerinko prie kelio ar mieste, kur jie įsisavina iš dirvožemio ir oro pavojingas ir toksiškas medžiagas, kurių gausiai tiekia automobilių išmetamosios dujos.

Nuodingieji yra tokie klastingi, kad daugelis specialistų laiko juos pavojingesniais už musmires: jie neišvengiamai sukelia baisų organizmo apsinuodijimą. Galiausiai žmogus greitai blykšta, staiga netenka jėgų, jam pradeda plakti širdis, skaudėti ir svaigti galva, bangomis apima pykinimas, vėmimas, žarnyno sutrikimai.

Tačiau net ir normalios valgomos tricholomos gali sukelti nemalonumų, jei jų prisivalgoma per daug, iki soties. Garantuojamas sunkumas skrandyje ir netgi skausmai, kartais gana aštrūs, meteorizmas.

O tie, kurie kenčia nuo virškinimo sistemos ligų, turėtų šimtą kartų pagalvoti, prieš imdami valgyti tricholomas. Jei žmogus serga gastritu, tulžies pūslės uždegimu ar disfunkcija, pankreatitu ir pan., tricholomas jis gali valgyti ribotais kiekiais.

Kada rinkti ir kaip laikyti riadovkes

Styginiai grybai – tai rudeniniai grybai, jie džiugina grybautojus pačiais paskutiniais sezono metu. Jie pradeda pasirodyti rugpjūčio pabaigoje (jei vasara nekaršta) ir toliau auga rugsėjį, spalį ir net lapkritį, kol leidžia orai – iki pat šalnų. Ypač aistringi grybų medžioklės mėgėjai net po pirmųjų šalnų parsineša grybų namo – taip sušalusių, kad galima jais barbenti vieną į kitą. Tačiau vis tiek pats palankiausias metas jiems – spalis, kai dienos oro temperatūra nukrenta žemiau +15 laipsnių. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Kryme, styginius galima rinkti ištisus metus, bet stipriausi vis tiek yra rudeniniai.

Šviežiai surinkti styginiai grybai šaldytuve nesuges per 2–3 dienas. Norint išlaikyti juos ilgiau, pasiruošti atsargoms, galima užšaldyti grybus, pasūdyti, marinuoti arba išdžiovinti. Šaldyti arba sūdyti išlaiko savo skonines savybes pusmetį, marinuoti arba džiovinti – metus.

Ar galima šaldyti

Į klausimą „Ar galima užšaldyti styginius?“ atsakymas vienareikšmis – taip! Nuo to jie nepraras naudingųjų savybių ir nepraras kokybės. Vienintelė sąlyga: grybai turi būti jauni, tvirti, sveiki.

Norint prišaldyti styginių atsargoms, reikia kruopščiai nuvalyti kepurėles nuo prilipusių lapelių, spygliukų ir kitų miško šiukšlių, o kotą nupjauti per pusę. Užpilti grybus šaltu vandeniu ir palaikyti bent valandą, kad nusistovėtų likęs purvas. Nuplauti, sudėti į erdvų puodą su verdančiu pasūdytu vandeniu. Virti pusvalandį nuo užvirimo, tada nupilti vandenį, išverčiant į kiaurasamtį. Kai likęs vandens perteklius nuvarvės, galima išdėlioti grybus į konteinerius ar polietileninius maišelius ir padėti į šaldiklį.

Kai ateis metas virti sriubą arba ruošti kokį nors kitą patiekalą, tereikia išdėti grybus į puodą ar keptuvę.

Ar galima džiovinti

Dėl styginių džiovinimo egzistuoja dvi nuomonės. Vieni grybautojai tvirtina, kad juos galima džiovinti, kiti su putomis prie burnos įrodinėja, kad džiovintuose styginiuose nėra nieko. Abi pusės teisios. Viskas priklauso nuo grybo rūšies.

Taigi, violetinė styginė (mėlynakojė) yra tinkama džiovinti. O tokios rūšys kaip tuopinė, pilkoji (arba pilkė) ir žalioji (arba žalė) džiovinimui nelabai tinka – jos tampa per sausos ir kietos. Galbūt išmintinga gamta nusprendė taip: kadangi violetinė auga daugiausia bemiškiuose stepių regionuose, kur nėra didelės įvairovės, tegul tų vietovių gyventojai turi galimybę ne tik sūdyti, marinuoti ir šaldyti, bet ir džiovinti. O tiems, kurie gyvena miškingose vietovėse, visada atsiras daugybė kitų grybų, kuriuos galima išdžiovinti žiemai.

Prieš džiovinimą styginių neplauna, tiesiog kruopščiai nuvalo visą prilipusį purvą: smėlį, žemę, spygliukus, samanų daleles. Tam galima naudoti dantų šepetėlį. Tada taip pat kruopščiai nušluosto porolonine kempine, šiek tiek sudrėkinta augaliniu aliejumi, ir pabaigai – drėgnu skudurėliu.

Eilutę galima džiovinti tiek specialioje elektrinėje džiovyklėje, tiek orkaitėje – svarbiausia, proceso metu nereikia visiškai uždaryti jos durelių. O kad grybai neišdžiūtų ir netaptų per trapūs, pabaigoje reikėtų periodiškai juos paliesti ir išimti iš orkaitės tuos, kurie jau paruošti. Tinkamai išdžiovinti grybai, šiek tiek paspaudus, gali būti lenkiami, o esant didesnei jėgai – lūžta.

Kaip valyti riadovkės grybus

Išvalyti eilutę nesunku. Pirmiausia reikia nuimti prilipusius spygliukus, lapelius, nuvalyti prilipusį smėlį ar žemę. Jei tarp kepurėlės plokštelių pateko nešvarumų, šliužo ar vabzdžio, visa tai būtina pašalinti. Tada nupjauti kotą per pusę, nupjauti patamsėjusias, supuvusias ar miško gyventojų apgraužtas kepurėlės dalis.

Po to galima nuimti odelę nuo kepurėlės. Šis procesas nėra greitas, ji nusilupa ne taip lengvai, kaip, pavyzdžiui, sviestagrybių. Yra nuomonė, kad taip eilutė tampa mažiau karti. Tačiau jei po valymo nuo purvo pamirkysite grybus 1–2 dienas šaltame sūriame vandenyje, karts nuo karto jį keisdami, kartumas išnyks savaime, ir nereikės užsiimti kruopščiu odelės nuėmimu.

Po mirkymo eilutę nuplaukite tekančiu vandeniu.

Kaip gaminti riadovkės grybus

Eilutė – universalus grybas. Ją galima virti, kepti, troškinti, sūdyti, marinuoti. Tačiau nepriklausomai nuo to, koks patiekalas galiausiai bus paruoštas, eilutę būtina išvirti! Tai būtinas pirmasis kulinarinio apdorojimo etapas. Išvirtos eilutės įgauna gražią šviesiai pilką spalvą. Vėliau jas galima dėti į sriubas, kepti su bulvėmis, troškinti su mėsa, ryžiais, kruopomis, daržovėmis, gaminti salotas: su eilute puikiai „draugauja“ kiaušiniai, saldieji pipirai, česnakai, svogūnai (tiek žali, tiek kepti), majonezas.

Kaip virti

Norint išvirti eilutes, didelį puodą šalto vandens ant viryklės užvirinkite, suberkite grybus ir virkite ant mažos ugnies. Maždaug po 5–10 minučių vandenį nupilkite, o grybus išvirkite antrą kartą – naujame vandenyje, įberdami druskos. Proporcija tokia: 1 kg šviežių grybų imkite 1 l vandens ir 1 valgomąjį šaukštą druskos. Po 10–15 minučių nuo užvirimo įdėkite prieskonių: kvapiųjų juodųjų pipirų, lauro lapų, gvazdikėlių.

Naudodami sietelį nupilkite vandenį nuo grybų ir naudokite juos tolesniam gaminimui.

Kaip kepti

Vidutinio dydžio svogūną supjaustykite ketvirčio žiedeliais. Pakepinkite keptuvėje su saulėgrąžų aliejumi, sudėkite eilutes ir toliau kepkite maždaug 10–15 minučių, maišydami maždaug kas porą minučių. Po keptuve ugnį laikykite vidutinę. Grybus pasūdykite beveik kepimo pabaigoje – tai bendra taisyklė, pabarstykite pipirais. Jei norite – įdėkite porą šaukštų grietinės. Šiek tiek palaikykite ant ugnies – ir viskas, grybai paruošti! Galite valgyti juos su garnyru (daržovėmis ar kruopomis) arba pridėti keptų bulvių, palaikyti keptuvę ant ugnies dar minutę kitą, kad produktai prisotintų vienas kitą savo kvapais ir sultimis, ir kvieskite namiškius prie stalo!

Galima kepti riestuvės keptuvėje su augaliniu aliejumi, įdėjus grūstų grūstuvėje graikinių riešutų. Tokiu atveju gaminimo laikas bus šiek tiek ilgesnis – apie 25 minutes. Tokius grybus galima atvėsinti, sudėti į pusės litro stiklainius ir padėti į šaldytuvą. Patiekti šaltus su bulvėmis.

Kaip marinuoti

Receptų marinuotoms riestuvėms yra labai daug. Kiekviena šeimininkė turi savo patikrintą metodą, paveldėtą iš močiutės, mamos, tetos. Yra visiškai paprastų arba klasikinių receptų, kuriuose pagrindiniai marinato ingredientai, be vandens, yra druska, cukrus, actas ir prieskoniai, ir ypatingų.

Paprastais arba klasikiniais būdais marinuojamos labiausiai paplitusios riestuvės – pilkosios, žaliosios ir topolinės. O muskato riešuto pridėjimas į marinatą puikiai pabrėš violetinių riestuvių skonį. Svarbiausia nepamiršti, kad riestuves marinuoti leidžiama tik po išankstinio virimo!

Taigi, koks marinatas vadinamas paprasčiausiu? 1 litrui vandens imama 2 šaukštai druskos, 1 šaukštas cukraus, 3 šaukštai 9% acto, 3 lauro lapai, 6–7 gvazdikėliai, 3–5 juodųjų pipirų grūdeliai. Tai norma 1 kg riestuvių. Vanduo su druska ir cukrumi sumaišomi puode, pakaitinami iki virimo, suberiami paruošti grybai, pavirinama maždaug 10 minučių, dedami prieskoniai, su kuriais virimas tęsiamas dar 15 minučių, o tada ateina eilė actui. Su actu marinatas turi virti dar maždaug 10–15 minučių. Tuomet grybai išdėliojami į karštus išsterilizuotus stiklainius, uždaromi dangteliais, stiklainiai apverčiami dugnais į viršų, apvyniojami antklode, po kuria konservai atvėsta.

Į marinatą, paruoštą pagal klasikinį receptą, be jau paminėtų prieskonių, dar dedama česnako ir krapų (skėčių).

Kai rūsyje stovi riestuvių stiklainėliai, marinuotų su muskato riešutu, šeimininkai nebus užklupti netikėtai netikėtų svečių apsilankymo: visada bus kuo juos pavaišinti ir nustebinti. Norint paruošti tokį neįprastą marinatą, 2 kg grybų reikės 1 l vandens, 3–5 g maltų muskato riešutų, 40 g stambios akmens druskos, tiek pat cukraus, 5 česnako skiltelių, 5–7 juodųjų pipirų grūdelių, 3–5 lauro lapų, 70 ml acto rūgšties.

Išvirtus grybus sudėti į vandenį, kuriame jau išberta druska ir cukrus. Pastatyti ant ugnies ir pavirinti nuo užvirimo 15 minučių. Sudėti likusius ingredientus, išskyrus česnaką, išmaišyti ir ant silpnos ugnies virti dar maždaug 15 minučių. Česnaką, supjaustytą ploniausiais griežinėliais, sudėti ant karštų sterilizuotų stiklainių dugno.

Grybus su marinatu išpilstyti į stiklainius, kuriuos vėliau uždaryti dangteliais, apversti dugnais į viršų, suvynioti į antklodę ir palikti, kol visiškai atvės, tai yra maždaug parai.

Kaip sūdyti

Eilūnes galima sūdyti tiek šaltuoju, tiek karštuoju būdu.

Šaltasis sūdymas
Kad gelsviai būtų traškūs kaip kornišonai, reikia pasistengti, skirti laiko ir sukaupti kantrybės, kad sulauktumėte, kol jie bus paruošti. Tam 2 kg gelsvių imama 6 skiltelių česnako, tiek pat krienų lapų, 20–25 juodųjų pipirų žirnelių, krapų žiedynų, 100 g rupios druskos.

Į sterilizuotų trijų ar penkių litrų stiklainių dugną dedami krienų lapai, tada išvirti gelsviai, sluoksniais beriami druska ir dedamas česnakas, kuris iš anksto supjaustomas griežinėliais. Paskutinis sluoksnis – krapų žiedynai. Uždaromi plastikiniais arba stikliniais dangteliais ir statomi į šaldytuvą ar rūsį pusantro mėnesio. Anksčiau jų valgyti neverta – grybai dar nespėja parūgšti. Bet vėliau tai tampa puikiu užkandžiu, kuris išlaiko savo skonio savybes ištisus metus.

Karštasis sūdymas
Gelsvių, užpiltų karštu sūrymu, būna paruošti vartoti daug greičiau – jau po savaitės. 2 kg grybų imama 3 l šulinio vandens, 150 g rupios druskos, 6 lauro lapų, 10 vnt. kvapniųjų pipirų ir tiek pat gvazdikėlių žiedynų, 20 juodųjų pipirų žirnelių.

Išvirti grybai dedami į puodą su vandeniu, druska ir prieskoniais. Kaitinama iki užvirimo, sumažinama ugnis, uždengiama dangčiu ir verdama 45 minutes.

Stiklainiai gerai išplaunami ir išdžiovinami orkaitėje (arba sterilizuojami įprastu ir patogiu būdu), supilami į juos grybai su sūrymu, uždaromi plastikiniais dangteliais ir atvėsus perkeliami į šaltą vietą. Produktas paruoštas po savaitės, tačiau jei palauksite tuos pačius 45 dienas, kaip ir ankstesniame recepte, grybai, kaip sakoma, pasieks reikiamą būklę ir nustebins sodriu, ryškiu skoniu.

Ką galima pagaminti iš riadovkių: receptai

Ikrai iš violetinės riadovkės

1 kg grybų imama 300 g svogūnų, 3 šaukštai augalinio aliejaus, 3 skiltelės česnako, druska – pagal skonį.

Keptuvėje apkepinami supjaustyti svogūnai, tada į keptuvę dedami gelsviai ir kepami ne mažiau kaip pusvalandį po dangčiu. Prieš baigiant kepti, įdedama česnako ir druskos, po to masė sutrinama blenderiu. Jeigu numatoma, kad ikra bus laikoma ilgai, ji pakepinama dar kartą, karšta išdėliojama į sterilizuotus stiklainius, užsukami dangteliai, apverčiami aukštyn kojomis ir apvyniojami antklode.

Ikrai iš podtopolnikų

Imama 1 kg 200 g virtų topolinių gelsvių ir verdama naujame vandenyje maždaug 1,5–2 valandas, vanduo nupilamas. Grybai smulkiai supjaustomi aštriu peiliu, sudedami į gilų troškinimo indą ir troškinami ant silpnos ugnies, kad išgaruotų vanduo. Smulkiai supjaustoma 200 g svogūnų ir ant vidutinės trintuvės sutarkuojama 150 g morkų, kurios vėliau kepamos keptuvėje su augaliniu aliejumi beveik iki visiško paruošimo, ir ši masė dedama prie grybų. Įpilama dar šiek tiek aliejaus, dedama supjaustytų petražolių, 15–20 g rupios druskos, 15 g cukraus smėlio ir pabarstoma pipirais iš malūnėlio. Troškinama dar 20 minučių, įpilama 2/3 arbatinio šaukštelio acto esencijos, išmaišoma, išdėliojama į karštus sterilizuotus stiklainius, užsukama, apverčiama ir apvyniojama. Laikoma vėsioje vietoje.

Sriuba su vištiena ir riadovkėmis

Puseliui kilogramo grybų imama viena vištos krūtinėlė. Mėsa supjaustoma nedideliais gabaliukais ir dedama į vieną puodą su jau išvirtais grybais ir 3–4 bulvėmis, supjaustytomis kubeliais. Statoma virti. Keptuvėje gaminamas užkepas: 1 morka, 2 vidutiniai svogūnai ir pusė saldžiosios paprikos, supjaustyta šiaudeliais, pakepinami augaliniame aliejuje 5–7 minutes. Praėjus 20 minučių nuo vištos su grybais užvirimo, į sriubą dedamas užkepas, verdama dar 5–7 minutes. Patiekiant ant stalo gausiai pabarstoma pjaustytais žalumynais. Galima įdėti grietinės.

Sriuba su makaronais

Išvirti eilučiai (0,5 kg), supjaustyti gabaliukais, išdėliojami ant keptuvės su ištirpintu sviestu ir kepami, kol gražiai apskrunda. 3–4 vidutinio dydžio bulvės, morka ir viena petražolių šaknis supjaustomos kubeliais ir dedamos į verdantį vištienos sultinį, verdama 10 minučių ir įdedami keptuvėje kepti eilučiai. Kol sriuba toliau verda, toje pačioje keptuvėje, kurioje kepė grybai, pakepinamas svogūnas, taip pat supjaustytas kubeliais. Kai tik jis įgauna auksinį atspalvį, įdedamas į sriubą, pavirinama dar 5 minutes, pasūdoma, į puodą dedami makaronai ir jie išverdami iki minkštumo. Paskutinę minutę įmetamos petražolės ir uždengiama dangčiu. Po 10 minučių sriubą galima patiekti.

Įdomūs faktai

1. Džiovintuose eilutiuose yra daugiau nei 30% baltymų – daugiau nei mėsoje.
2. Kinijoje, Japonijoje ir daugelyje kitų šalių auga eilutis macutake. Japonijoje už jį pasiruošę mokėti didžiulius pinigus – iki 100 dolerių už vienetą. Tiek pat kainuoja trumas Europos šalyse.
3. Patyrę tylaus medžioklės mėgėjai tvirtina, kad kiekviena eilučių rūšis turi savo ypatingą, nepakartojamą skonį, ir netgi ragina ne tingėti ir išbandyti virti sriubas, ikrą ir kitus patiekalus iš visų veislių paeiliui, kad įvertintumėte kiekvienos privalumus.
4. Jei panorėsite, galite užsiauginti eilutį patys, savo namuose. Technologija panaši į tą, pagal kurią veisiami pievagrybiai.
5. Europos šalyse, Japonijoje ir Šiaurės Afrikoje auga milžiniškas eilutis. Jo kepurės skersmuo dažnai siekia 20 cm.

Eilučių grybų nuotraukos