Perlinių kruopų košė: sudėtis, naudingos savybės, receptai

Perlinė košė – vienas sveikiausių rusų virtuvės patiekalų. Deja, dėl to, kad mokyklų ir kariuomenės valgyklose šis patiekalas buvo ruošiamas neteisingai, košės reputacija buvo sugadinta. Tačiau iš tikrųjų perlinės kruopos yra labai naudingos, o jei jas tinkamai paruošite, pasirinkę kokybiškas kruopas, ji bus ir labai skani.

Iš kokio grūdo gaunamos perlinės kruopos

Ne visi žino, kad perlinės kruopos gaminamos iš miežių, kurie patys savaime yra geriausias organizmui reikalingų maistinių medžiagų šaltinis – net palyginus su kviečiais. Maisto pramonėje iš miežių gaunamos tiek sveikos, tiek smulkintos kruopos. Yra dar vienas jų perdirbimo produktas – miežinės kruopos, susmulkintos ir gerai išverdančios. Tačiau nereikėtų jų painioti su perlinėmis kruopomis, nes tai iš esmės skirtingi produktai.

Perlinių kruopų gamybai iš miežių grūdų reikia pašalinti sėlenas, t. y. viršutinį sluoksnį. Likę grūdai šlifuojami ir poliruojami. Tai leidžia išlaikyti juose nemažą kiekį mineralų ir vitaminų, taip pat aminorūgščių, kurios yra atsakingos už jaunystės išsaugojimą, normalų viso organizmo funkcionavimą.

Perlinių kruopų rūšys

Šiuo metu gamintojai toliau gamina perlinias kruopas, kurios atitinka sovietinės prekių mokslo standartus. Tuomet buvo įprasta jas rūšiuoti pagal dydžius, ir kiekvienam tipui buvo suteikiamas konkretus numeris. Pavyzdžiui:

1. Kruopos Nr.1 ir Nr.2 pasižymi dideliais grūdeliais, kurie yra ovalios formos, o centre eina tamsus išilginis griovelis, būdingas neapdorotam miežių grūdui.
2. Kruopos Nr.3, Nr.4 ir Nr.5 – tai veislės su smulkiais grūdeliais, kurie išsiskiria rutuliška forma.

Kasdieniame gyvenime, tiesa, daugelis naudoja klasifikaciją, kuri susiformavo dar XX amžiaus pradžioje. Tuomet didžiausi grūdai buvo vadinami paprastais, toliau mažėjimo tvarka ėjo „olandėlė“ ir „pusiau olandėlė“. O smulkiausios kruopos buvo vadinamos „ruajal“, t. y. „karališkomis“, nes tuo metu jos buvo vertinamos labiausiai.

Šiandien požiūris į tinkamą mitybą pasikeitė, ir tiems, kurie rūpinasi savo sveikata ir figūra, vertingiausios kaip tik yra paprastos kruopos su dideliais grūdais. Tai poliruoti grūdai, juose yra daugiau skaidulų ir jie laikomi dietiškiausiais, nors virti juos tenka ilgiausiai.

Tu pačiu metu „olandiškos kruopos“ visiškai išvalomos nuo sėlenų, o grūdams suteikiama apvali forma. Tokios kruopos verda daug greičiau, tačiau jose yra daugiau angliavandenių, jos turi aukštesnį glikemijos indeksą, todėl sergant cukriniu diabetu jų rinktis nerekomenduojama.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Perlinės košės, paruoštos ant vandens, energinė vertė yra tik 110 kcal 100 g produkto. Žinoma, verdant su pienu ji bus žymiai didesnė.

Moksliniai tyrimai įrodė, kad perlinės kruopos turi žymiai daugiau skaidulų nei tos rūšys, pagamintos iš kviečių. Jų sudėtyje esantys baltymai turi didesnę maistinę vertę nei kvietiniai. Taip pat nustatyta, kad perliniuose grūduose yra natūralių antibakterinių medžiagų, kurių savybės bus aptartos toliau.

Perlinė košė turi:

1. Vitaminų B grupės, D, PP, taip pat antioksidantais esančių vitaminų A ir E. Apskritai toks rinkinys suteikia perlinei košei priešuždegiminį poveikį. Ji taip pat teigiamai veikia medžiagų apykaitą, kraujotaką, nervų sistemą ir kt.
2. Trigliceridas ir tokotrienolis – dvi medžiagos, kurios gali žymiai sumažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje.
3. Visa grupė makro- ir mikroelementų, įskaitant ne tik cinką su jo priešuždegiminėmis savybėmis arba fosforą, atsakingą už pažintinius gebėjimus, bet ir retesnius komponentus, tokius kaip molibdenas, chromas, kobaltas ir kt.
4. Selenas – pagal jo kiekį perlinės kruopos pranoksta net ryžius, be to, šis elementas nesunaikinamas net termiškai apdorojant.
5. Gordecinas – natūralus antibiotikas ir priešgrybelinė priemonė.

Ypatingo paminėjimo verta perliniuose grūduose esanti aminorūgštis lizinas. Ji turi antivirusinį poveikį, tačiau tyrimai įrodė, kad ji taip pat naikina mikrobus, įskaitant ir tuos, kurie sukelia ŪVRI, todėl perlines kruopas galima laikyti puikia peršalimo profilaktikos priemone.

Kuo naudinga perlinė košė

Bendroji nauda

Perlinės košės nauda kyla iš unikalios cheminės sudėties. Dėl visų aukščiau aprašytų medžiagų perlinės kruopos:

• aprūpina organizmą būtinosiomis aminorūgštimis;
• turi priešuždegiminių savybių;
• padeda pašalinti toksinus iš organizmo;
• gerina dantų ir kaulų būklę;
• trukdo riebalų sankaupų susidarymui;
• turi lengvą diuretinį poveikį, kuris leidžia pašalinti patinimus.

Senovėje šią košę naudodavo įvairioms ligoms gydyti. Šiuolaikinė medicina pripažįsta jos naudą, visų pirma, dietinėje gydomojoje mityboje sergant įvairiomis kepenų ir virškinimo trakto organų ligomis. Stipriai išvirinta košė, kaip ir gleivėtos sriubos bei nuovirai, pagaminti iš šių kruopų, pasižymi apgaubiančiomis savybėmis.

Moterims

Perlinės kruopos yra naudingos moterims, nes jose yra daug naudingų medžiagų, tačiau jos turi mažą energetinę vertę, todėl tinkamai vartojant galima sumažinti svorį. Be to, perliniuose kruopuose yra amino rūgščių, kurios atsakingos už odos stangrumą ir elastingumą. Visų pirma, tai jau minėta amino rūgštis lizinas, kuri taip pat atsakinga už kolageno gamybą – būtent jis užtikrina odos jaunystę.

Perliniuose kruopuose esantis vitaminas D stiprina kaulus, o tai ypač svarbu moterims menopauzės laikotarpiu, nes tuo metu gali išsivystyti osteoporozė.

Vyrams

Kaip žinoma, stipriosios lyties atstovai dažniau serga širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis nei moterys. Būtent todėl jiems naudinga į racioną įtraukti perlinių kruopų košės, nes joje yra medžiagų, stiprinančių širdies ir kraujagyslių sistemą ir padedančių sumažinti blogojo cholesterolio kiekį.

Kalbant apie perlinių kruopų košės naudą vyrams, reikia pažymėti, kad vienoje porcijoje yra pusė paros seleno dozės – medžiagos, būtinos priešinės liaukos sveikatai. Taigi šios košės įtraukimas į racioną gali padėti išvengti prostatito ir erekcijos disfunkcijos, nuo kurios šiandien kenčia daugelis stipriosios lyties atstovų.

Nėštumo metu

Perlinės kruopos nėštumo metu yra labai naudingos. Ir šį teiginį pagrindžia daug veiksnių:

1. Skaidulos teigiamai veikia virškinimo procesą, padeda natūraliai pašalinti iš organizmo toksinus, nenaudojant vaistų.
2. Kruopose esantis fosforas pagreitina medžiagų apykaitą, padeda išlaikyti normalų svorį, taip pat jis būtinas vaisiaus skeletui formuotis.
3. B grupės vitaminai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose ir normalizuoja nervų sistemos veiklą, taip pat jie padeda sintetinti hemoglobiną, be kurio neįmanomas normalus kraujotakos procesas ir organizmo prisotinimas deguonimi.
4. Vitaminas D reikalingas dantims ir kaulams stiprinti, o tai labai svarbu, nes iš būsimos motinos organizmo didelis kalcio kiekis sunaudojamas vaisiaus kaulams formuoti.
5. Vitaminas E stiprina imunitetą ir gerina kraujotaką, taip pat jis yra antioksidantas, suteikiantis odai elastingumo ir padedantis išvengti strijų.

Galiausiai, perlinės kruopos leidžia sumažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje, palankiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą (juk nėštumo metu širdis turi susidoroti su dviguba apkrova dėl padidėjusio kraujo tūrio).

Be to, perlinės kruopos turi diuretinį poveikį, nors ir silpną. Tai padeda pašalinti skysčius iš organizmo ir išvengti edemų.

Ypatingų apribojimų vartoti perlines kruopas nėštumo metu nėra. Tik reikia nepamiršti, kad gydytojai rekomenduoja jas vartoti ryte arba per pietus, o vakarienės metu į meniu įtraukti daugiau lengvų rūgštaus pieno produktų.

Žindymo laikotarpiu

Nėštumo metu moteris neišvengiamai priauga papildomo svorio. Pogimdyminiu laikotarpiu ji stengiasi jo atsikratyti, ir šiuo klausimu perlinė košė taps ideali pagalbininkė. Juk ji suteikia visą maistinių medžiagų komplektą, turėdama mažą energetinę vertę. Tai reiškia, kad jauna mama gali duoti kūdikiui naudingą motinos pieną, kuriame yra visi reikalingi vitaminai, visiškai nepriaugdama svorio.

Perlinė košė, be viso kito, normalizuoja virškinimą ir padeda išvengti vidurių užkietėjimo, su kuriuo daug jaunų mamų susiduria pogimdyminiu laikotarpiu. Ji turi priešuždegiminių savybių, o tai labai naudinga, jei nėštumo metu moteris susidūrė su inkstų ar šlapimo pūslės ligomis. Be to, šių kruopų sudėtyje yra natūralių priešgrybelinių medžiagų, kurios leidžia išvengti pienligės išsivystymo, o tai taip pat labai aktualu pogimdyminiu laikotarpiu.

Perlinių kruopų nuoviras, kuris susidaro jas verdant, turi medžiagų, kurios, nors ir negali padidinti pieno kiekio, tačiau palengvina jo pritekėjimą ir išsiskyrimą, o tai leidžia nustatyti žindymą.

Vaikams

Daugeliui mažylių košė yra vienas pirmųjų patiekalų, kuriuos jie gauna kaip papildomą maistą. Tačiau pažintį su tokiais produktais pradedama nuo košių be glitimo, o perlinė košė joms nepriklauso, nes šiose kruopose vis dėlto yra glitimo. Mažyliams iki 1,5–2 metų miežių košės iš viso neduodama. Vėliau dar vienerius metus vaikui galima siūlyti tik gerai išvirusią smulkintų miežių košę, nes ji geriau virškinama. Jei jai nebuvo alerginės reakcijos, o mažylis neturi glitimo netoleravimo, tai nuo trejų metų jam bus galima duoti perlinės košės.

Šios kruopos naudingos vaikui tuo, kad jose yra daug skaidulų, vitaminų ir mineralų, būtinų tinkamam vaiko organizmo vystymuisi. Be to, vaikai, kurie gauna košę iš nesmulkintų grūdų, tai yra klasikinę perlinę košę, auga greičiau. Juk joje esančios medžiagos gerina somatotropinio hormono sintezę, kuri yra atsakinga už vaiko augimą ir fizinį vystymąsi.

Perlinės košės nauda lieknėjimui

Perlinė košė laikoma labai naudingu dietiniu produktu. Jos nauda žmonėms, norintiems sulieknėti, nekelia abejonių. Be to, yra keletas dietos variantų, pagrįstų būtent perlinėmis kruopomis, nes ši košė padeda mesti svorį ir tuo pačiu metu aprūpina organizmą visomis reikalingomis naudingomis medžiagomis. Pagal vitaminų kiekį ji artima grikių kruopoms, tačiau tuo pačiu organizmas ją pasisavina pakankamai lėtai, o tai leidžia ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Tai galima laikyti svarbiu privalumu dar ir dėl to, kad net grynai psichologiniu požiūriu tokią dietą lengviau išlaikyti.

Tinkamo dietos varianto pasirinkimas priklauso nuo to, kaip rimtai žmogus nusiteikęs. Kai kurie geriau ištveria ilgesnes, bet mažiau griežtas dietas, kiti renkasi priešingą variantą – griežtas ekspres dietas, skirtas kelioms dienoms.

Švelnesnis dietos variantas su perlinėmis kruopomis yra skirtas savaitei. Per dieną galima suvalgyti 550–600 g gerai išvirtų perlinių kruopų, kad neapsunkintų virškinimo trakto darbo. Kruopas būtina virti vandenyje. Bendras produkto kiekis dalijamas į tris valgymus. Ryte perlinės kruopos ruošiamos su džiovintais vaisiais – džiovintais abrikosais, figomis ar džiovintomis slyvomis (bet ne kaloringomis razinomis). Pietums prie košės galima įdėti nedidelį gabalėlį virtos vištienos arba kalakutienos. Virškinimui pagerinti taip pat rekomenduojamos salotos iš šviežių sezoninių daržovių. Vakare košės porciją papildys stiklinė neriebaus kefyro. Iš viso ši dieta skirta 7 dienoms, ir per šį laiką galima atsikratyti 4–5 kg antsvorio.

Yra griežtesnės monodietos variantas. Per dieną galima suvalgyti tuos pačius 500–600 g perlinių kruopų, išvirtų vandenyje be druskos, tik šis kiekis dalijamas į 5 porcijas, kad užtektų visai dienai. Valandą prieš miegą galima išgerti stiklinę kefyro. Dieta skirta 3 dienoms. Tačiau net tokią trumpą dietą gali išlaikyti ne kiekvienas žmogus, nes ji iš tiesų yra labai griežta. Kad būtų lengviau, per dieną prie košės galima įdėti 1 rūgštų obuolį arba šiek tiek uogų, pavyzdžiui, spanguolių ar bruknių. Per šias 3 dienas taip pat galima atsikratyti 4–5 kg. Dieta gera tuo, kad leidžia labai greitai susitvarkyti figūrą, pavyzdžiui, prieš kokį svarbų įvykį. Ir tuo pat metu nereikalauja įsigyti brangių produktų ar mokėti gaminti kokius nors sudėtingus patiekalus.

Perlinė košė medicinoje

Šiuolaikinė medicina laiko perlines kruopas naudingu produktu. Tačiau reikia suprasti, kad ne sergant visomis ligomis jos yra vienodai naudingos. Be to, yra tam tikros taisyklės, kurių būtina laikytis vartojant produktą.

Sergant cukriniu diabetu

Perlinės kruopos košės, virtos ant vandens, glikemijos indeksas yra tik 20–30 vienetų, todėl ją drąsiai galima įtraukti į sergančiųjų cukriniu diabetu racioną. Tačiau kruopų, virtų piene, jiems vartoti nerekomenduojama, nes patiekalo glikemijos indeksas tokiu atveju yra žymiai didesnis – 60–70 vienetų.

Reikėtų pažymėti, kad perlinės kruopos labiau padeda sergant 2 tipo diabetu. Reguliarus jų vartojimas netgi leidžia užkirsti kelią šiai ligai – atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja tiesioginė priklausomybė tarp nutukimo ir rizikos susirgti cukriniu diabetu.

Perlines kruopas diabetikai gali vartoti ir birios, ir klampios košės pavidalu. Leidžiama jas dėti į dietines sriubas. Per dieną galima suvalgyti ne daugiau kaip 150–200 g perlinių kruopų. Viršijus šį kiekį, padidėja vidurių pūtimo, dispepsijos rizika, apskritai gali sutrikti virškinimas, o diabetikams persivalgyti jokiu būdu negalima.

Sergant pankreatitu

Sergant ūminiu pankreatitu, skiriamas gydomasis badavimas ir labai griežta dieta. Perlinės kruopos į racioną įtraukiamos tik esant lėtinei ligos formai, jei ji jau yra remisijos būsenoje. Taip pat reikia žinoti, kaip jas paruošti, kad nekiltų nemalonių pasekmių.

Reikalas tas, kad perlinės kruopos labai apkrauna kasą. Kad palengvintų šio organo darbą, košę reikia labai ilgai virti. Tam imamos ne per didelės perlinės kruopos (1 stiklinė), bent 2–3 kartus kruopščiai nuplaunamos karštu vandeniu. Tada nurodytas kruopų kiekis užpilamas 1 litru vandens arba neriebaus kefyro ir paliekamas 8 valandoms mirkti. Geriausia tai daryti per naktį. Ryte skystis nupilamas, jau šiek tiek išgarintas kruopas užpilkite karštu virintu vandeniu santykiu 1:3 ir virkite košę 5–6 valandas. Maišyti jos nereikia. Geriausia ją gaminti orkaitėje arba vandens vonelėje.

Sergant pankreatitu negalima valgyti karštų patiekalų, reikia palaukti, kol košė atvės. Ji turi būti šilta, bet ne šalta, nes visiškai atvėsusi ji praras ir tinkamą konsistenciją, ir skonio savybes.

Sergant gastritu

Sergant ūmine gastrito forma, perlinių kruopų košė draudžiama. Tačiau sergant lėtine forma galima valgyti gleivines sriubas, virtas iš perlinių kruopų. Taip pat galima valgyti labai išvirtą košę, paruoštą aukščiau aprašytu būdu.

Be to, iš perlinių kruopų ruošiamas nuoviras, kuris apgaubia gleivines ir padeda pašalinti uždegiminius procesus. 100 g perlinių kruopų reikės 1 l virinto vandens. Iš pradžių kruopas užpilama vandeniu, tada palaikoma ne mažiau kaip 5–6 valandas, po to košė užvirinama ir verdama ant viryklės 15 minučių. Tada puodas nuimamas nuo ugnies, košė palaikoma pusvalandį, po to perkošiama. Likusias kruopas galima paruošti taip, kad gautųsi tiršta košė. O perkoštas nuoviras naudojamas gydymo tikslais – jo geriama po 50 ml du kartus per dieną. Gydymo kursas trunka mažiausiai dvi savaites. Žinoma, prieš tai rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Žarnynui

Sergant žarnyno ligomis, įskaitant tas, kurias lydi uždegiminiai gleivinių pakitimai, skiriama maksimaliai tausojanti dieta. Ūminiu laikotarpiu perlinės kruopos į tokią dietą neįtraukiamos, nes jose yra gana daug skaidulų, dėl kurių sustiprėja žarnyno peristaltika, o apskritai didėja šio organo apkrova. Tačiau sergant lėtine forma ir esant remisijai, į racioną galima ir būtina įtraukti perlinę košę, bet tik paruoštą iš gerai išvirtų kruopų – receptas naudojamas toks pat kaip sergant pankreatitu.

Yra dar vienas svarbus apribojimas. Jei žmogus turi netoleravimą glitimui, tai perlinės kruopos sergant tokia liga draudžiamos, nes jos tik sustiprins žarnyno problemas, sukels išmatų sutrikimus ir t.t.

Esant vidurių užkietėjimui

Paprastai perlinių kruopų košė rekomenduojama kaip priemonė nuo vidurių užkietėjimo, nes joje yra daug skaidulų, kurios stiprina žarnyno peristaltiką ir minkština išmatas. Net jei užkietėjimą lydi hemorojus, perlinių kruopų košė laikoma puikia vidurius laisvinančia priemone. Tačiau ruošti ją reikia pagal aukščiau aprašytą dietinį receptą. Pagerėjimas atsiranda net po vienkartinio šio patiekalo vartojimo. Tačiau norint stabilaus poveikio, jį reikia reguliariai įtraukti į racioną.

Sergant podagra

Šią ligą sukelia druskų apykaitos sutrikimas. Todėl gydomasis maitinimas numato atsisakymą nuo produktų, turtingų purinais – jie tampa šlapimo rūgšties kaupimosi priežastimi. Perlinės kruopos neturi purinų, neveikia druskų apykaitos, todėl jos leidžiamos sergant podagra. Be to, perlinės kruopos apskritai gerina medžiagų apykaitos procesus ir mažina uždegimą (o šiai ligai kaip tik būdingas stiprus skausmas, kurį sukelia uždegiminiai procesai tam tikruose sąnariuose).

Žala ir kontraindikacijos

Yra žmonių kategorija, kuriems perlinių kruopų košė griežtai draudžiama. Daugiausia tai tie, kurie kenčia nuo glitimo netoleravimo – o kruopose šio baltymo yra gana daug. Apie celiakiją, t. y. glitimo netoleravimą, pradėta kalbėti palyginti neseniai, vaikams ji nustatoma gana greitai, tačiau daugelis suaugusiųjų net neįtaria, kad turi glitimo netoleravimą. Tačiau jį galima atpažinti pagal šiuos simptomus: meteorizmą, pilvo pūtimą, viduriavimą, jei visi šie reiškiniai atsiranda po perlinių kruopų košės vartojimo. Jei nesiimama priemonių, laikui bėgant celiakija gali sukelti raumenų distrofiją ir pažintinių gebėjimų pablogėjimą. Todėl esant išvardytiems simptomams, perlinių kruopų reikėtų atsisakyti.

Beje, nepakankamai išvirusios kruopos taip pat gali sukelti skrandžio gleivinės dirginimą, meteorizmą, viduriavimą arba, priešingai, vidurių užkietėjimą. Taigi dar reikia įsitikinti, kad košė paruošta tinkamai.

Perlinės kruopos draudžiamos sergant ūmiomis virškinimo trakto ir kepenų ligomis. Tokiais atvejais jas paprastai pakeičia ryžiais arba avižiniais dribsniais.

Kaip išsirinkti ir laikyti perlinias kruopas

Pasirinkti perlines kruopas iš esmės nėra sunku. Net vizualiai apžiūrėjus galima suprasti, kiek kokybiškas yra produktas.

1. Geros kruopos turi būti baltos arba gelsvos spalvos, bet ne rudos. Be to, geriau pirkti produktą permatomoje pakuotėje, kad būtų matyti, ar joje yra priemaišų, ar ne.
2. Pakuotė turi būti sandari, kitaip produkto nepavyks išlaikyti, ir kruopos gali įgyti apkartusį skonį ir prarasti visas naudingas savybes.

Kalbant apie įvairias kruopų rūšis, reikia suprasti, kad ir patiekalai iš jų gaunami skirtingi, į ką reikia atsižvelgti renkantis.

Didžiosios perlinių kruopų (pirmiau minėtos Nr. 1 ir Nr. 2) rekomenduojamos naudoti pusiau biriai košei ir sriuboms ruošti. Ypač gerai su jomis išeina raugintų agurkų sriuba ir grybų sriubos. O iš smulkių perlinių kruopų gaminami apkepai, klampios košės (nes jos gerai išverda), taip pat vegetariški kotletai.

Kaip ir bet kokius kitus grūdus, perlinias kruopas reikia laikyti tamsioje ir sausoje vietoje. Negalima, kad ant jų kristų saulės spinduliai, nes grūduose vis tiek yra riebalų, o šviesoje jie oksiduojasi. Aišku, kad kruopos neturi sugerti drėgmės – jos tiesiog suges. Laikyti jas reikia kambario temperatūroje. Nepageidautina jų laikyti plastikiniame inde, o ir polietileniniame maišelyje jos neturėtų ilgai būti. Optimalus variantas – stiklinis arba keraminis indas su sandariai uždaromu dangteliu.

Perlinės kruopos gali būti laikomos ilgai, net ilgiau nei kviečių ar avižų kruopos, todėl jas galima drąsiai pirkti su atsarga. Laikantis visų laikymo taisyklių, jos gali stovėti pusantrų metų nesugesdamos, tuo tarpu soros ir avižiniai dribsniai nelaikomi ilgiau nei 9–10 mėnesių.

Kaip virti perlinę košę: receptai

Nepriklausomai nuo to, koks receptas galiausiai bus pasirinktas, perlinias kruopas pirmiausia reikia išvirti. Tam jas reikia tinkamai paruošti. Grūdus reikia perrinkti ir kruopščiai nuplauti, kad būtų pašalinti krakmolingi junginiai. Bet tuo pasiruošimas nesibaigia. Pirmiausia grūdai mirkomi šaltame vandenyje. Jei tai didelės veislės, jas reikia palikti 10–12 valandų, smulkios gali išmirkti greičiau. Tuo tarpu kruopų ir vandens santykis turi būti 1:5, tai auksinė proporcija – stiklinė kruopų 1 litrui vandens.

Jei viskas buvo padaryta teisingai, košę galima išvirti gana greitai. Yra įvairių būdų ją paruošti. Perlinių kruopų košę galima virti ant vandens, mėsos ar daržovių sultinio, taip pat ant pieno.

Pagaminta perlinių kruopų košė patiekiama ir su žuvimi, ir su mėsa, ir su grybais, ir su daržovių salotomis. Kartais užtenka tiesiog išvirti perlines kruopas ir pagardinti smulkiai pjaustytais ir šiek tiek pakepintais svogūnais, nors dietiniu variantu to nepavadinsi. Pasninko metu perlinių kruopų košę galima patiekti su smulkintais riešutais, aguonomis, džiovintomis slyvomis, džiovintais abrikosais, o padažui naudoti medų.

Su vandeniu

Kruopos mirkomos taip, kaip aprašyta aukščiau. Ryte vanduo nupilamas, grūdus galima dar kartą nuplauti, o tada užpilti šviežiu virintu vandeniu santykiu 1:3. Geriausia košę virti katile. Jį galima įdėti į orkaitę, ir taip ji išeis skanesnė ir puresnė. Šiuolaikinės perlinių kruopų rūšys paprastai verdamos 1–2 valandas. Visą tą laiką jos turi stovėti po dangčiu, maišyti nereikia. Paruošta košė turi būti gražaus smėlio atspalvio. Prieš patiekiant ant stalo įdedama šiek tiek sviesto. Jei norisi, galima vietoj jo įpilti riebios grietinėlės, kad būtų švelnesnis skonis.

Su pienu

Košė, pagaminta su pienu, negali būti vadinama dietiniu patiekalu, tačiau ji vis tiek yra naudinga. Javus reikia mirkyti aukščiau aprašytu būdu. Ryte vanduo, kuriame stovėjo perlinės kruopos, nupilamas. Tuo tarpu imamas neriebus pienas ir pašildomas iki 40 laipsnių. Santykis šiuo atveju – 1:10. Tai reiškia, kad 200 g perlinių kruopų reikia paimti 2 l pieno. Javai užpilami pienu, košė užvirinama ir verdama 5–6 minutes neuždengus dangčiu. Reikia stebėti, kad pienas neprisviltų. Tada puodas nuimamas nuo ugnies ir toliau košė verdama vandens vonelėje – taip įprastoje virtuvėje galima atkurti tokias pačias sąlygas, kaip tradicinėje rusiškoje krosnyje. Košės visą šį laiką maišyti nereikia. Galiausiai tam gali prireikti 5–6 valandų, tačiau patiekalo skonis bus labai švelnus.

Multivarkėje

Paruošti perlines kruopas multivarke nėra sudėtinga. Tam imama 1 stiklinė kruopų ir 3 stiklinės vandens, druskos dedama pagal skonį. Supylus kruopas ir įpylus vandens į multivarkės dubenį, nustatomas režimas „Troškinimas“ arba „Plovas“, priklausomai nuo modelio. Jei kruopos buvo išmirkytos iš anksto ilgam, jos virs per valandą. Bet po to jos vis tiek dar 5–10 minučių neišimamos iš multivarkės, kad jos dar pasitroškintų.

Su mėsa

Perlinių kruopų košė puikiai dera su įvairių rūšių mėsa, įskaitant ir kiaulieną. Ją galima pagaminti taip: 150 g perlinių kruopų imama 100 g neriebios kiaulienos, 2 skiltelės česnako, 1 svogūnas, 0,5 l daržovių sultinio. Perlinės kruopos mirkomos vandenyje 6 valandas ir verdamos iki pusės iškepimo. Svogūnas ir česnakas susmulkinami, tada šiek tiek pakepinami keptuvėje, dedama gabalėliais supjaustyta mėsa ir taip pat šiek tiek pakepinama. Tada dedama perlinių kruopų košė, išmaišoma, kad ji įsigertų aliejaus, įpilama daržovių sultinio ir verdama uždengtu dangčiu dar mažiausiai 40 minučių ant silpnos ugnies, kol perlinės kruopos taps minkštos. Gatavą košę galima pabarstyti tarkuotu parmezanu.

Su daržovėmis

Perlinių kruopų košę galima gaminti su bet kokiomis daržovėmis, pavyzdžiui, su pomidorais, šparaginėmis pupelėmis, moliūgu ir t.t. Pavyzdžiui, galima naudoti tokį receptą: 1 stiklinei smulkių perlinių kruopų, kurios greitai iškepa, imama 1 saldžioji paprika, 200 g šviežių arba džiovintų pomidorų (pagal sezoną), 100 g šparaginių pupelių ir tiek pat žaliųjų žirnelių, 400 ml vandens, vienas svogūnas, pipirų, druskos, aliejaus – pagal skonį.

Svogūnas smulkiai supjaustomas ir šiektiek pakepinamas, tada dedami susmulkinti pomidorai, kubeliais supjaustyta paprika, pupelės ir žirneliai, kurį laiką troškinama ant silpnos ugnies. Tada dedamos iš anksto išmirkytos kruopos, užpilama vandeniu, pasūdoma, išmaišoma ir užvrinama. Troškinama, kol kruopos iškeps, uždengtu dangčiu ant silpnos ugnies.

Su grybais

Perlinių kruopų košė su grybais – tradicinis rusų virtuvės patiekalas. Dažniausiai jam paruošti naudojami džiovinti baltieji grybai. Tačiau ją galima pagaminti ir su voveraitėmis, o šiuolaikinėmis sąlygomis dažnai naudojami pievagrybiai.

Košei paruošti prireiks: 1 stiklinė perlinių kruopų, sauja džiovintų baltųjų grybų, 1 morka, 2 vidutinio dydžio svogūnai, 2 pomidorai, druskos pagal skonį.

Reikėtų pažymėti, kad grybai ir kruopos šiam patiekalui mirkomi atskiruose induose. Grybų pakanka palaikyti vandenyje 2 valandas, o perlines kruopas, priklausomai nuo jų rūšies – nuo 5 iki 8 valandų. Košė verdama atskirai. Maždaug po valandos į ją dedami smulkiai pjaustyti grybai, iš kurių prieš tai nupilamas vanduo. Kai košė užverda, atsargiai nuimamos putos. Tuo tarpu svogūnai ir morkos valomi ir pjaustomi įprastu būdu, nuo pomidorų nuimama odelė (tam paprasčiau juos nuplikyti verdančiu vandeniu) ir supjaustomi kubeliais. Svogūnai ir morkos šiek tiek pakepinami, dedami pomidorai ir šiek tiek troškinami. Kai košė bus beveik paruošta, ant viršaus išdėliojamos daržovės ir laikoma ant silpnos ugnies uždengtu dangčiu dar 5–10 minučių.

Ar galima duoti šunims perlinės košės

Nors kai kurias košes šunims galima duoti, kad papildytų vitaminų ir mineralų atsargas, perlinės kruopos prie leidžiamų produktų nepriskiriamos. Šios košės šunims duoti negalima. Įdomu, kad priežastis yra didelis skaidulų kiekis. Žmogaus organizmui tai greičiau privalumas. Tačiau šunims perlinės kruopos gali sukelti alerginę reakciją ir stiprų viduriavimą. Be to, tokia košė, net išvirta, gyvūnų organizmo blogai virškinama.

Įdomūs faktai apie perlinias kruopas

Ilgą laiką perlinės kruopos buvo vadinamos šiek tiek niekinamai „valstiečių ryžiais“ (o vėlesniais laikais nedviprasmiškai vadintos „šrapneliu“, nes blogai išvirta košė skatina sustiprintą dujų susidarymą). Tačiau iš tiesų senovėje šis patiekalas pasitaikydavo ir ant aristokratų stalų. Pavyzdžiui, caras Petras I labai mėgo perlinių kruopų košę. Manoma, kad būtent jo dėka šis patiekalas atsirado kariuomenės racione.

Tiesa, tais tolimais laikais grūdus mirkydavo šaltame vandenyje 10–12 valandų, kad gautų skanią, trupią košę. Tačiau gyvenimo ritmas pamažu greitėjo, apie ilgalaikį išankstinį mirkymą gana greitai pamiršo, ir daugumai perlinės kruopos asocijuojasi tik su gleivėta, kiek guminiu skoniu koše, kuria maitino pionierių stovyklose ir kariuomenės valgyklose. Įdomu, kad šiandien Rusijos kariuomenėje nuo tradicinių perlinių kruopų praktiškai atsisakyta, pakeitus jas brangesnėmis rūšimis – ryžiais ir grikiais. Tačiau jos vis dar naudojamos sriuboms pagardinti ir apkepams gaminti. Reikalas tas, kad perlinėse kruopose yra fitohormonų – tai yra į hormonus panašios medžiagos, savo veikimu primenančios estrogenus. Jei jas įtraukti į racioną retkarčiais, tai niekaip nepaveiks hormonų fono. Tačiau perlinių kruopų dominavimas 1990-ųjų pradžioje kariuomenės meniu neigiamai veikė sveikatą – prie tokios išvados priėjo medikai.

Beje, miežių košę mėgo ne tik Petras I. Ji buvo patiekiama ir paskutiniojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II stalui. Tačiau kai kurie šaltiniai teigia, kad imperatoriaus meilė šiai košei, taip pat ir jos patiekimas prie šventinio stalo – ne kas kita, kaip graži legenda. O paskutinis Rusijos caras teikė pirmenybę anglų ir prancūzų virtuvės patiekalams, nors ir paprastiems.

Legenda teigia, kad perlinių kruopų naudą pripažino dar Hipokratas. Tačiau greičiausiai kalbama tiesiog apie miežių grūdus, nes pagal šiuolaikines technologijas tada košės nebuvo gaminamos, ir niekas nebūtų užsiėmęs daugkartiniu grūdų sijojimu ir poliravimu. O miežius senovės pasaulyje gerbė, ir jie buvo Romos gladiatorių raciono dalis, siekiant suteikti jiems jėgos ir ištvermės.

Taip pat yra legenda, kad pavadinimas „perlinė košė“ atsirado neva dėl to, kad miežių grūdai žmonėms priminė perlus. Tačiau kalbininkai dažniausiai nesutinka su šia teorija. Ir labiau tikėtinas paaiškinimas yra toks – pavadinimas atsirado tik XIX amžiuje, kai tradicinį produktą norėjo patobulinti. Beje, jei viduramžių valstiečiai būtų žinoję apie perlines kruopas tiek, kiek šiandien žino mokslininkai, jie tikrai būtų pavadinę šią košę perline.

Perlinės košės nuotrauka