Koldūnai: naudingos savybės ir kontraindikacijos

Stebėtina, bet šis produktas – mėgstamas maistas vargšų studentų ir gurmanų, pripažįstančių tik išskirtinius patiekalus. O dar jis nuolat asocijuojasi su jaukiais namais, vieninga šeima. Žinoma, tai koldūnai – visada skanūs, apetitą keliantys, galintys greitai numalšinti alkį.

Kuo skiriasi virtiniai nuo koldūnų

1. Visų pirma atpažinti, kur koldūnas, o kur virtinis, galima pagal įdarą. Virtinis turi didelį vidinės sudėties pasirinkimą. Čia gali būti, be mėsos, kuri jau turi būti virta ir būtinai smulkinta, bulvių ar varškės, ryžių ar pupelių, bet kokių grybų ar morkų, vaisių ir jūros gėrybių. O koldūnuose standartas yra įdaras tik iš žalios mėsos, nesvarbu: tai kiauliena ar aviena, jautiena ar vištiena.
2. Yra skirtumas ir tešlos gaminime. Koldūnams pagal receptą leidžiama pagaminti paprastesnę, neraugintą, naudojant, kaip ir virtiniams, tik miltus, vandenį, prieskonius ir kiaušinius. Kai kurios šeimininkės renkasi virtiniams daryti tešlą su mielėmis arba vietoj vandens imti pieną ar rūgštaus pieno produktus.
3. Sunku supainioti šiuos patiekalus dėl išvaizdos skirtumo. Virtinis labai primena pusmėnulį. Gaminant galiukai turi būti tvirtai sujungti, o išradingiausiais laikomi su papuošimu – plona kasytė, supinta išilgai krašto.
4. Koldūnas yra apvalios storokos formos. Jo galai taip pat turi būti tvirtai sujungti, tačiau sujungiami tik uodegėlės.
5. Skirtumas yra ir dydžiuose: virtinis paprastai didesnis.

Kaip antrasis patiekalas gali būti patiekiami ir virtiniai, ir koldūnai. Bet koldūnus galima paruošti kartu su sriuba, o virtiniai su saldžiu įdaru gali būti skanus desertinis patiekalas.

Kaip koldūnai vadinami skirtingose šalyse

Pasirodo, koldūnų mėgėjai žino keletą udmurtų kalbos žodžių, nes vertime šis kulinarinis terminas suskyla į du žodžius:

• „pel“ – ausis;
• „nian“ – duona.

Iš viso šio patiekalo sukūrimas priklauso Sibiro tautoms, tačiau daugelis tautybių rėmėsi jo paruošimo paprastumu, todėl egzistuoja daugybė interpretacijų.

1. Mantai. Paplitę Vidurinėje Azijoje. Gaminimo menas yra tas, kad tešla turi būti labai plona, o faršas – labai riebus, iš smulkintos mėsos, su riebios uodegos gabaliukais. Tikri mantai verdami garuose, tam reikalingas specialus indas – kaskan. Šie gaminiai yra didesni už įprastus koldūnus, o forma šiek tiek skiriasi.
2. Maultašenas. Šį ruošia vokiečių šeimininkės. Vertimas skamba neįprastai: „apgauk dievą“ – ir, greičiausiai, tokį pavadinimą patiekalui davė vienuoliai, bandydami Didįjį penktadienį taip pat valgyti mėsos produktus, slėpdami juos špinatuose. Tai pirmasis patiekalas, nes jis verdamas sodriame sultinyje, o užpilas – alus ar padažas.
3. Modakas. Šiam saldžiam indiškam patiekalui naudojami ryžių miltai, skiriasi ir įdaras, kadangi jame gali būti riešutų, kokoso drožlių ir kardamono. Jį galima gaminti tiek garuose, tiek gruzdinant.
4. Momo. Tai tibetietiškas patiekalas, kurio įdaras sudarytas iš bet kokios mėsos, net iš ožkienos.
5. Baodzi. Juos sugalvojo kinai, o į įdarą dažniausiai deda kiaulieną su kopūstais arba kitą mėsą ir daržoves, taip pat grybus – kartais maišydami, kartais atskirai. Ši tauta turi kitą koldūnų rūšį – dim sam. Tai greičiausiai desertas, nes dažniausiai įdarytas vaisiais, bet įdaras gali būti mėsos ar žuvies. Kita rūšis – vontonai – patiekiami sriuboje. Į įdarą dedama ne tik mėsos, bet ir grybų, imbiero, jauno bambuko.
6. Berikai. Kalmukų stepių patiekalas, kuriam paruošti turi būti naudojami tik aukščiausios rūšies miltai. Kruopščiai ruošiamas ir įdaras, nes mėsa turi būti smulkiai supjaustyta rankomis. Į jį, kad būtų sultingumo, dedama lašinių.
7. Borakai. Juos sugalvojo armėnai. Nuo kitų rūšių skiriasi tuo, kad tešla turi būti plona, o faršas iš anksto pakepintas. Viršus lieka atviras, verdami vertikalioje padėtyje.
8. Giurza. Savo pavadinimu ji skolinga tokiam niuansui: šiame azerbaidžanietiškame koldūne lipdymo metu paliekama nedidelė skylutė. Verta įkąsti giurzą, ir pasigirsta garsas, imituojantis gyvatės šnypštimą.
9. Damplingai. Šiuos koldūnus mėgsta Singapūre. Juose kruopščiai laikomasi receptūros, užspaudimų turi būti griežtas skaičius, be to, jie atliekami naudojant bambukinį pagaliuką. Įgudę virėjai juos gamina gyvūnų, gėlių, įvairių daiktų formomis.
10. Knedlikai – daugelio slavų tautų patiekalas. Skiriamasis bruožas – tešla iš bulvių košės, kurioje paslėptas mėsos faršas. Taip pat gaminami ir kropkakorai Švedijoje, tačiau bulvių tešla pas juos labai stora, o kaip įdaras naudojamas kumpis ir lašiniai, patiekalą pagardinant bruknių uogiene.
11. Kreplachai. Juos sugalvojo žydai. Jie panašūs į įprastus koldūnus, tačiau, žinoma, kiaulienos farše sutikti neįmanoma.
12. Kurze. Mėgstami Dagestane. Čia galima rasti įdarą, sudarytą vienu metu iš jautienos, avienos ir vištienos, pridedant pieno.
13. Ravioliai. Jų tėvynė – Italija. Jie yra mažesni už įprastus koldūnus, tešla turi būti iškočiota labai plonai, o kraštai turi būti figūriškai apkirpti. Įdaru gali būti ne tik mėsa, bet ir žuvis, vaisiai ar daržovės. Dar vienas italų atradimas – tortelini su mėsos ar daržovių įdaru, taip pat sūrio, kaštonų, uogų ir grybų.
14. Chinkaliai. Šiame gruziniškame patiekale faršas turi būti paruoštas iš anksto. Tešloje neturi būti daug vandens, todėl ji yra kieta ir labai tanki.

Yra dar daugybė koldūnų rūšių, kurios skiriasi tešlos ir įdaro ingredientais, dydžiu ir forma, net spalva.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Tikruose koldūnuose yra tik natūralūs produktai. Tai miltai, dažniausiai kvietiniai, kiaušiniai ir vanduo. Dėl sodresnio skonio paprastai dedama druskos, nedidelis kiekis cukraus. Įdaras – pirmiausia smulkinta mėsa su įvairiais prieskoniais ir svogūnais. Patiekiama su padažais, grietine.

Galutinis rezultatas – labai sotus, riebalais, angliavandeniais ir baltymais turtingas patiekalas. Be to, angliavandenių kiekis vyrauja. Kalorijų kiekis visiškai priklauso nuo receptūros, vidutiniškai tai yra maždaug 170 kcal 100 g produkto.

Kuo naudingi koldūnai

Dėl naudingų medžiagų koldūnų sudėtyje jie yra ne tik sotūs, bet ir naudingi. Jie didina energiją, padeda įgyti darbingumą.

Baltymai, esantys koldūnų porcijoje, padeda imuninei sistemai papildyti aminorūgščių normą, kurios taip būtinos ląstelių atsinaujinimui. Jei su maistu gaunamų baltymų nepakanka, organizmas pradeda naudoti savus – raumeninius.

Koldūnuose yra daug naudingų medžiagų:

1. Cinkas. Visų pirma jis užtikrina normalų imuninės sistemos darbą ir, būdamas daugelio fermentų komponentas, neleidžia atsirasti laisviesiems radikalams. Šis elementas padeda pašalinti iš organizmo šlapimo rūgštį ir azotą.
2. Selenas. Jo reikalingas kiekis neleidžia organizmui būti imliam virusams, mažina onkologinių ligų tikimybę.
3. Varis. Apsaugo nuo uždegiminių procesų ir sąnarių ligų vystymosi, dalyvauja kraujodaroje.
4. Magnis. Aktyvus fosforo apykaitos pagalbininkas, padeda mažinti spaudimą.
5. Fosforas. Svarbus kaulinio audinio komponentas, bet taip pat dalyvauja energijos apykaitos reakcijose.
6. Geležis. Esant mažam jos kiekiui ar blogam įsisavinimui, gali atsirasti anemija, o organizmo atsparumas įvairioms ligoms žymiai sumažės. Geležies trūkumas laikui bėgant silpnina atmintį ir mažina darbingumą.

Šiame patiekale yra ir reikalingas vitaminų kiekis:

1. B grupė. Šie vitaminai turi daug paskirčių, pirmiausia jie dalyvauja angliavandenių apykaitoje ir baltymų sintezėje, raudonųjų kraujo kūnelių formavime.
2. A grupė. Retinolis stabdo peršalimo ligų vystymąsi, didina regėjimo aštrumą ir yra puiki profilaktinė priemonė nuo aterosklerozės. Su jo pagalba žaizdos greičiau gyja.
3. Vitaminas PP. Padeda geriau pasisavinti baltymus. Dalyvauja angliavandenių apykaitoje, normalizuoja skrandžio sekreciją. Būtinas organizmui, kad neišsivystytų dermatitas ir nesutriktų virškinimo trakto funkcijos.
4. Vitaminas E. Seniai žinoma jo antioksidacinė savybė. Kartu su tuo tokoferolis teigiamai veikia raumenų veiklą, apsaugo eritrocitus nuo hemolizės.

Ar galima valgyti koldūnus maitinant krūtimi

Pelmeniuose iš natūralių produktų, kuriuose nėra kenksmingų priedų, yra tik naudingų ingredientų dėl mineralų, vitaminų ir skaidulų.

Šis produktas pasižymi tuo, kad nesukelia alerginių reakcijų, tačiau laktacijos laikotarpiu geriau valgyti pelmenius, pagamintus iš liesos mėsos, ir pageidautina vengti prieskonių.

Svarbu: pediatrai reikalauja, kad pirmąjį vaiko gimimo mėnesį pelmenių racione reikėtų atsisakyti.

Šiuo laikotarpiu pelmenius geriau pasigaminti patiems, nes pramoniniuose dažniausiai yra konservantų ir įvairių priedų. Be to, mėsa gali būti nekokybiška, nes nesąžiningi gamintojai dažnai pakeičia natūralią sudėtį pigesniais analogais.

Parduotuvėse pirktuose pelmeniuose gali būti prieskonių, kurie sukels alergines reakcijas kūdikiui. Todėl, jei maitinančiai mamai labai norisi pelmenių, o galimybės pasigaminti namuose nėra, perkant reikėtų atkreipti dėmesį į keletą dalykų:

1. Ant pakuotės išvardyti komponentai – paprastai sąraše jie nurodyti mažėjančia dalimi nuo bendros masės.
2. Konservantų ir bet kokių skonio stipriklių buvimas.
3. Sudėtis: pageidautina, kad joje būtų tik natūralūs ingredientai ir augalinis baltymas.
4. Būtina žinoti produkto galiojimo laiką.

Nuo kokio amžiaus galima duoti vaikams koldūnus

Net maži vaikai, kartą paragavę pelmenių, niekada jų neatsisako. Tačiau ikimokyklinukams šį patiekalą reikėtų duoti tik naminį. Be to, geriau, jei farše būtų apie 20 procentų dietinės paukštienos.

Mažiems vaikams nerekomenduojama valgyti parduotuvinių pelmenių dėl didelio druskos kiekio, nes ji gali sulaikyti skysčius organizme ir apkrauti širdies ir kraujagyslių bei šlapimo sistemą.

Vaikui kenkia ir įvairūs papildomi ingredientai sintetinių skonio stipriklių, stabilizatorių ir medžiagų, pažymėtų ženklu 'E', pavidalu. Kaip paaiškėja, tarp jų yra ir kancerogenų.

Svarbus ir tai, kuo šis patiekalas pagardinamas. Paprastai, kad pelmeniai būtų skanesni, į juos dedama grietinės ar majonezo, sviesto ar acto. Daugeliu atvejų tai yra produktai, sudaryti iš daug riebalų, o tai yra papildoma našta skrandžiui ir žarnynui bei skatina nutukimo vystymąsi.

Geriausia, jei patiekalą pagardinsite nedideliu kiekiu sultinio. Jo pranašumas yra tas, kad jis stimuliuoja virškinamojo trakto funkcijas, o tai reiškia, kad koldūnai greitai ir lengvai suvirškins, o vaikas nepatirs sunkumo jausmo.

Kad geriau įsisavintų, vaikams koldūnus geriau duoti pirmoje dienos pusėje, nes prieš naktinį miegą pirmenybė teikiama patiekalams su pieno produktais.

Ar galima valgyti koldūnus metant svorį

Koldūnuose yra tešlos, kuri, kaip žinoma, gali pridėti kelis kilogramus prie svorio. Tačiau dietologai sugalvojo specialią koldūnų dietą – tiems, kurie yra koldūnų gerbėjai. Tačiau yra ir ribojimų, kuriuos sudaro kelios taisyklės:

1. Laikytis būtinos normos, kad bendras visų produktų kalorijų kiekis neviršytų 1200 kcal.
2. Vienoje porcijoje neturėtų būti daugiau nei 10 vienetų, o tai vidutiniškai sudaro 200 kcal.
3. Nereikėtų prie patiekalo dėti tokių ingredientų kaip majonezas ar grietinė, įvairūs padažai, pasižymintys dideliu riebalų procentu. Juos galima pakeisti jogurtu ar neriebiu kefyru.
4. Nereikėtų valgyti koldūnų po 6 valandos vakaro.
5. Jei koldūnai gaminami namuose, jiems reikėtų naudoti pilno grūdo miltus, o faršą – neriebų, pageidautina į jį įdėti daržovių.

Tiems, kurie nusprendė mesti svorį, bet nenori atsisakyti koldūnų, yra ypatingas jų gaminimo receptas.

Tešlai prireiks vieno kiaušinio, po stiklinę pilno grūdo miltų ir vandens. Faršui – vištienos krūtinėlė ir svogūnas, bet kokia daržovė pagal skonį. Jei tai kopūstai, juos reikia iš anksto išvirti, įdėti prieskonių. Gaminimas toks pat kaip ir įprastų.

Koldūnai medicinoje

Ne visada galima valgyti šį patiekalą, jei žmogui nustatyta kokia nors liga.

Sergant cukriniu diabetu

Diabetikams nuo koldūnų vertėtų atsisakyti. Reikalas tas, kad produkte yra nedidelis kiekis krakmolo. Jis greitai virsta gliukoze, vadinasi, cukraus kiekis kraujyje gali pakilti.

Svarbu: koldūnų glikemijos indeksas — 70 vienetų.

Sergant pankreatitu
Serganti kasa diktuoja savo sąlygas renkantis maistą. Paūmėjimo laikotarpiu reikalingas tik trintas virtas maistas, tačiau net ir remisijos metu neverta rizikuoti, jei užsinorėjote koldūnų. Kad suvirškintų mėsą ir tešlą, skrandžiui tenka gerokai pasistengti. O koldūnų viduje visada yra nedidelis kiekis koncentruoto sultinio, todėl prireiks fermentinės visų virškinamojo trakto dalių veiklos, įskaitant kasos darbą.

Sergant gastritu

Organizmas sunkiai ir ilgai įsisavina patiekalus iš tešlos, todėl prasideda įvairios komplikacijos ir skausmai, jei nustatyta ši liga. Jai gydyti ypač padeda dieta, iš kurios koldūnai yra pašalinti. Gydytojai daro nuolaidų, leisdami tik kartą per mėnesį suvalgyti nedidelę porciją naminių koldūnų, pagamintų garuose be jokių prieskonių.

Esant vidurių užkietėjimui

Silpnas žarnynas negalės gerai dirbti, jei valgysite koldūnus, pasižyminčius padidintu angliavandenių ir baltymų kiekiu. Jei sunku susilaikyti, patartina į racioną įtraukti daržovių, vaisių ir gerti daugiau skysčių.

Sergant podagra

Koldūnų kiekį būtina apriboti, nes sergant šia liga rekomenduojama gerokai sumažinti mėsos produktų kiekį. Įdarui geriau naudoti vištienos, triušienos arba kalakutienos mėsą. Taip pat galima dėti bet kokių daržovių, pavyzdžiui, moliūgų arba cukinijų.

Sergant cholecistitu

Sergantiesiems reikia dietos, o jei labai norisi koldūnų, jie turi būti naminių, iš kietųjų kviečių veislių, turinčių daug skaidulų. Mėsoje neturi būti riebalų, aštrūs prieskoniai yra draudžiami.

Žala ir kontraindikacijos

Remiantis sudėtimi, galima nustatyti, kam šis patiekalas yra kontraindikuotinas. Tešlos ir riebaus faršo derinys sukels diskomfortą žmonėms su virškinimo sistemos sutrikimais: dažnai atsiranda pilvo pūtimas ir sunkumo jausmas. Tešloje yra glitimo, todėl pats patiekalas draudžiamas sergantiems celiakija. Druska sulaiko skysčių išsiskyrimą, dėl to padidėja spaudimas.

Kaip pasirinkti ir laikyti koldūnus

Perkant koldūnus, reikia įsitikinti, kad jie be deformacijų, pažeidimų, įtrūkimų, nesulipę. Jei pakuotė neleidžia to patikrinti, kokybę vis tiek galima nustatyti pakratant maišelį ir įsitikinant, kad viduje nėra sulipusio gumulo.

Naminiams koldūnams reikia kruopščiai pasirinkti mėsą, turinčią malonų šviežią kvapą. Pusgaminius reikia laikyti šaldiklyje maišelyje arba plastikiniame inde.

Kaip pagaminti tešlą koldūnams

Paprasčiausias būdas pasigaminti tešlą: 500 g miltų supilti kauburėliu, padaryti jame įdubą, įpilti 150 g šiek tiek šilto vandens ir įdėti du kiaušinius. Kai kurios šeimininkės įdeda ne daugiau kaip 20 g augalinio aliejaus. Visą gautą mišinį minkyti 5 minutes. Tada belieka iškočioti paruoštą tešlą.

Ar galima išvirti koldūnus mikrobangų krosnelėje

Tokiam gaminimo būdui prireiks visai nedaug laiko – tik 7–11 minučių.

Į specialų indą, skirtą mikrobangų krosnelėms, sudėkite koldūnus ir įpilkite vandens (pasūdykite). Mikrobangų krosnelę nustatykite maksimalia galia. Patiekalą gaminkite 11 minučių, nepamiršdami kas porą minučių sustabdyti gaminimo procesą ir pamaišyti gaminius.

Įdarų rūšys koldūnams

Žmonės neapsiriboja tik mėsos faršu koldūnų įdarui. Dabar leistina naudoti bet kokį žuvies pagrindą – lašišos ar lydekos, ešerio ar jūrų liežuvio filė, krevetes ar midijas, kalmarus ir krabus arba jūros gėrybių asorti. Leidžiama gaminti koldūnus su daržovėmis. Tai bulvės su kopūstais ir morkomis, cukinijomis ir bekonu, alyvuogėmis ir rope, baklažanais ir sūriu.

Kas mėgsta grybus, į faršą deda pievagrybius ir voveraites, ausuonius ir raudonikius. Prie jų prideda sūrio ir įvairių aštrių žolelių.

Įdomūs faktai apie koldūnus

1. Prieš 50 metų visa šeima, nuo mažų iki didelių, rinkdavosi lipdyti koldūnų. Tai buvo ne tik daug darbo reikalaujantis, bet ir džiaugsmingas įvykis, nes vyresnieji pasakodavo įdomių istorijų, taip įtraukdami jaunesnę kartą į darbą.
2. Koldūnai kartais būna būrimo atributu. Į specialią porciją įdarui dedama monetė. Kam ji paklius, to laukia finansinė gerovė. Jei viduje paslėpta pipirai, pasiseks meilėje; kai paklius žalumynai, žmogaus laukia netikėtas džiaugsmas. Cukrus pranašauja saldų, sotų gyvenimą, o tešlos gabalėlis žada greitą laimę, norų išsipildymą.
3. Siekiant įamžinti šį populiarų produktą, Iževske pastatytas paminklas. Tai trijų metrų šakutė, ant kurios smaigalio iškilęs virš visų solidus koldūnas.

Koldūnų nuotrauka