Čufa: naudingos savybės ir kontraindikacijos

Žeminis migdolas – viksvinis (Cyperaceae) šeimos augalas. Manoma, kad jis buvo žinomas žmonijai net gilioje senovėje. O senovėje jis buvo paplitęs visoje Europoje. Rusijoje valstiečiai taip pat augino valgomąją sytę – būtent taip šis augalas vadinamas rusiškai. Nors šiandien labiau žinomas antrasis pavadinimo variantas, priimtas Ispanijoje – čufa.

Kaip atrodo ir kur auga

Išoriškai čufa primena paprastąją viksvą, panašią į tą, kuri auga pelkėtoje dirvoje. Ji pasižymi ryškiai žaliais lapais, gana tankiais ir kietais, kurie gali užaugti iki pusės metro ilgio. Pats čufos krūmas aukščiu gali siekti 30–90 cm. Jo stiebas tiesus ir plonas, skerspjūvyje – tribriaunis. Lapai surinkti į kuokštelius po 1 cm pločio. Žydėjimo metu ant jo pasirodo skėtiniai žiedynai, kuriuos apdulkina vėjas.

Čufos krūmas nereiklus dirvožemio sudėčiai ir apskritai nepretenzingas, nors labiau mėgsta saulėtas vietas ir blogai toleruoja didelę drėgmę. Jis pasižymi išvystyta šaknų sistema, nuo kurios pradeda šakotis daugybė gana plonų ūglių.

Maistui naudojami ant šių ūglių išaugantys smulkūs gumbeliai. Pagal dydį jie ne didesni už riešutus, o forma, skoniu ir net aromatu primena migdolus. Šį įspūdį sustiprina jų balta, salstelėjusi, kieta ir traški minkštimas, taip pat gelsvos ar tamsiai rudos spalvos odelė, padengta keliomis skersinėmis vagutėmis (kartais ji būna ir rausva, bet gana retai). Iš čia ir kitas augalo pavadinimas – žeminis migdolas.

Čufa gali duoti gana didelį derlių. Žinomi atvejai, kai iš vieno augalo krūmo buvo renkama iki 400 vnt. tokių ovalios formos riešutėlių – po 3 cm ilgio ir 1 cm pločio. Jų odelė neatskiriama nuo minkštimo ir yra gana kieta.

Laukinėje gamtoje žeminio migdolo paplitimo arealas yra gana platus. Tradiciškai čufa auginama beveik visoje Vidurzemio jūros pakrantėje Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Yra istorinių tųrimų, patvirtinančių, kad žeminis migdolas buvo populiarus Senovės Egipte dar prieš 4 000 metų. Europoje jį pradėjo auginti Italijoje ir Ispanijoje, vėliau jis išplito ir į kitas šalis. Rusijoje žeminis migdolas pasirodė tik prieš 300 metų. Iš pradžių jis buvo vadinamas žimȧvoniku, ir tik vėliau gavo valgomosios sytės pavadinimą. Deją, po revoliucijos apie šį augalą ilgam buvo pamiršta, nors tai tikrai labai naudingi ir maistingi gumbai.

Šiuos „riešutėlius“ galima vartoti maistui net ir žalius, nors Europos virtuvėje netrūksta receptų su kepintais ir orkaitėje keptais gumbeliais. Iš jų taip pat gaminami įvairūs gėrimai. O juose esantis aliejus plačiai naudojamas kosmetologijoje.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Čufa – tai aliejingas žemės gumbas. Jo energinė vertė gana didelė: maždaug 609 kcal 100 g produkto. Tačiau jis turi puikią sudėtį, kuri daro žemės migdolą tokį naudingą sveikatai. Taigi, 100 g produkto yra tik 13 g angliavandenių, beveik 19 g baltymų ir 54 g riebalų. Be to, tai iš esmės naudingi riebalai, nors, žinoma, jais piktnaudžiauti nereikėtų.

Tačiau žemės migdolas turi:

1. Vitaminas A, kuris yra gana galingas antioksidantas, turi priešuždegiminių savybių ir labai naudingas regėjimui.
2. B grupės vitaminai, greitinantys medžiagų apykaitos procesus ir palaikantys nervų sistemos darbą.
3. Vitaminas C, kuris taip pat laikomas antioksidantu, tačiau turi ne tik apsauginių ir antioksidacinių savybių, bet ir gebėjimą gerinti kraujagyslių sienelių būklę.
4. Gausus makro- ir mikroelementų rinkinys, įskaitant cinką su jo priešuždegiminėmis savybėmis, endokrininei sistemai būtiną jodą, geležį ir fosforą, gerinančius pažinimo funkcijas, taip pat varį, natrį, cinką ir kt.

Gumbeliai turi kalio, būtino normaliai širdies raumens veiklai, ir kalcio, stiprinančio kaulus. Todėl žemės riešutą rekomenduojama vartoti maistui vyresnio amžiaus žmonėms – osteoporozės ir išeminės širdies ligos profilaktikai.

Žemės riešuto gumbeliuose taip pat yra nepakeičiamųjų aminorūgščių, krakmolo ir, priklausomai nuo veislės, 20–27% aliejaus, kuris savo savybėmis labai artimas alyvuogių aliejui.

Kuo naudingas žeminis riešutas čufa

Bendroji nauda

Žemės migdolo naudingosios savybės yra labai įvairios. Be to, jis plačiai naudojamas ne tik liaudies medicinoje, bet ir farmakologijoje. Žemės migdolas pasižymi šiomis savybėmis:

1. Palaiko organizmo tonusą.
2. Gerina visų raumenų darbą.
3. Padeda reguliuoti trigliceridų ir „blogojo“ cholesterolio kiekį organizme, o tai leidžia išvengti įvairių kraujagyslių ligų, įskaitant aterosklerozę ir insultą.
4. Mažina trombų susidarymo riziką.
5. Gerina pažinimo gebėjimus ir teigiamai veikia CNS darbą apskritai.
6. Normalizuoja medžiagų apykaitos procesus ir šalina iš organizmo toksinus.
7. Reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje ir dėl to laikomas labai naudingu žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu.

Iš esmės kiekvienas žemės migdolo gumbas yra miniatiūrinis riešutėlis, turintis absoliučiai viską, ko reikia žmogaus organizmui normaliam funkcionavimui.

Moterims

Moterims žemės migdolas naudingas tuo, kad leidžia aprūpinti organizmą kalciu menopauzės laikotarpiu, taip sumažinant osteoporozės išsivystymo riziką. Taip pat jo sudėtyje esančių komponentų priešuždegiminės savybės apsaugo nuo dubens organų ligų išsivystymo.

Vyrams

Stipriosios lyties atstovams šis augalas yra naudingas, nes jame yra antioksidantų ir cinko, t. y. komponentų, turinčių priešuždegiminių savybių. Tai daro augalą puikia profilaktine priemone nuo prostatos ligų.

Nėštumo metu

Manoma, kad žemės migdolus galima vartoti net nėštumo metu, nes juose yra naudingų riebalų rūgščių, taip pat daug vitaminų ir mineralų. Tačiau reikia atsiminti, kad tai labai kaloringas produktas, ir jį galima vartoti tik nedideliais kiekiais, nes didelis svorio padidėjimas būsimoms mamoms yra kontraindikuotinas.

Žindymo laikotarpiu

Čufa neturi kenksmingų medžiagų, kurios galėtų patekti į motinos pieną ir kaip nors paveikti vaiko sveikatą. Tuo pačiu metu joje yra daug nepakeičiamų amino rūgščių, vitaminų ir mineralų, kurie padeda jaunai mamai greičiau atgauti formą. Todėl tiesioginio draudimo vartoti žemės migdolus nėra. Tačiau reikia būti atsargiems, nes bet koks naujas produktas vaikui gali sukelti alerginę reakciją. Todėl reikia vesti maisto dienoraštį ir užsirašyti tą žemės migdolų kiekį, kuris pateko į dienos racioną, o vėliau patikrinti vaiko reakciją ir pažymėti viską, kas neįprasta – padidėjusį jaudrumą, odos dirginimą.

Vaikams

Manoma, kad žemės migdolai yra labai naudingi vaikams, nes juose yra visų jiems reikalingų medžiagų. Akivaizdu, kad jų nereikėtų duoti mažiems vaikams, nes jų virškinimo traktas dar nėra pasirengęs tokiems produktams – taip pat kaip ir paprastiems riešutams. Taigi nedideliais kiekiais jų galima duoti tik vyresniems nei 3 metų vaikams, bet tik nesant individualaus jautrumo ir alerginių reakcijų.

Metant svorį

Dieta, pagrįsta žemės migdolais, nėra geriausia idėja, nes jis yra gana kaloringas produktas. Tačiau nedidelio kiekio čufos įtraukimas į racioną leidžia normalizuoti cukraus kiekį kraujyje ir pagreitinti medžiagų apykaitą.

Žemės riešutai dedami į varškę, jogurtą, daržovių ir vaisių salotas – bet ne daugiau kaip 20–30 g per dieną. Tada tai bus puikus užkandis, kuris padės aprūpinti organizmą visais baltymais ir vitaminais net ir laikantis griežtos dietos.

Be to, manoma, kad žemės migdoluose esančios naudingos medžiagos geriau pasisavinamos, jei jie vartojami pieno pavidalu. Toks gėrimas gali būti puikūs pusryčiai tiems, kurie laikosi dietos. Norint paruošti šį gydomąjį pieną, reikia paimti žemės migdolų gumbus ir išvalytą vandenį santykiu 1:4. Priemonė infuzuojama 24 valandas, po to perkošiama, o žemės migdolų gumbeliai pertrinami per smulkų sietelį. Po to gauta masė sujungiama su nusausintu skysčiu ir išmaišoma, kad gautųsi tyrė. Pagal pageidavimą įdedamas šaukštas medaus. Galima išgerti puodelį tokio pieno pusryčiams, kad diena prasidėtų energijos antplūdžiu.

Žeminio migdolo aliejaus nauda

Čufos aliejus – tai produktas, gaminamas šalto spaudimo būdu, leidžiančiu išsaugoti kuo daugiau naudingų medžiagų. Jei visa atliekama pagal taisykles, aukštus šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis produktas atrodys kaip aukso geltonumo permatomas skystis, turintis malonų migdolų riešutų kvapą.

Savo savybėmis šis aliejus labai artimas alyvuogių aliejui. Jame yra oleino rūgšties, priklausančios polinesočiųjų riebalų grupei, kuri geba apsaugoti organizmą nuo neigiamo aplinkos poveikio. Reguliariai vartojamas jis sumažins „blogojo“ cholesterolio kiekį ir pakeis jį „geruoju“, o tai palankiai paveiks širdies ir kraujagyslių veiklą bei smegenų darbą.

Taigi, žemės migdolų aliejus pasižymi šiomis savybėmis:

• širdies veiklos normalizavimas ir trombozės prevencija;
• kalcio įsisavinimo kauliniuose audiniuose pagerinimas;
• regėjimo aštrumo palaikymas (tai lemia didelis linolo rūgšties kiekis);
• imuniteto stiprinimas;
• hormonų pusiausvyros normalizavimas;
• streso tolerancijos didinimas;
• virškinimo procesų gerinimas.

Ir tokiam efektui pasiekti pakanka suvartoti vos 10 g aliejaus per dieną, šiek tiek mažiau nei valgomąjį šaukštą.

Didelis vitamino E kiekis stiprina imunitetą, teigiamai veikia reprodukcinius organus. Be to, jis pasižymi unikaliu gebėjimu pakeisti bet kokius kitus vitaminus, kurių trūkumas pasireiškia organizme.

Kosmetologijoje čufos aliejus plačiai naudojamas odos elastingumui didinti, apsaugai nuo dehidratacijos, įtrūkimų ir uždegiminių procesų gydymui, ląstelių šviesinimui ir prisotinimui deguonimi. Taip pat manoma, kad jis padeda pašalinti egzemos, psoriazės, įvairių dermatitų apraiškas. Grožio industrijoje jis naudojamas plaukams ir nagams stiprinti. Visa tai paaiškinama neįprastu dviejų veiksnių deriniu – dideliu oleino rūgšties kiekiu ir mažu bendru produkto rūgštingumu. Toks aliejus ilgai neišdžiūsta, todėl jo dedama į brangius veido kremus, muilą ir t. t.

Kad įtrūkimai užgytų, tiesiog reikia užtepti šiek tiek aliejaus ant pažeistos vietos ir palikti, kad jis įsigertų. Procedūrą galima kartoti 2–3 kartus per parą.

Odai maitinti rekomenduojama po akimis užtepti nedidelį kiekį aliejaus pusvalandžiui. Tada jo likučius nuvalykite popierine servetėle. Taip pat jo pagrindu galima pasidaryti kaukę, pridedant jojobos ir neroli aliejų. Pastarųjų dedama nedaug, tiesiog po 3–6 lašus 1 valgomajam šaukštui žemės migdolų aliejaus. Visa tai sumaišoma, masažiniais judesiais tepama ant veido odos, kiekvieną liniją apdorojant kelis kartus.

Čufos aliejus taip pat naudojamas kulinarijoje. Jis geras tuo, kad terminio apdorojimo metu nekeičia savo savybių. Taigi jį galima naudoti patiekalams kepti.

Čufos riešuto naudojimas

Žemės migdolas naudojamas ir kulinarijoje, ir dietologijoje, ir kosmetologijoje – šiandien tradiciniai variantai vis dažniau derinami su inovatyviu požiūriu.

Kulinarijoje

Čufos naudojimas kulinarijoje yra stebėtinai įvairus. Jau minėjome aliejų, kuris gali tapti puikiu (be to, pigesniu) alyvuogių aliejaus pakaitalu.

Be to, iš iš anksto paskrudintų, o paskui trintuvu ir kavamale sumaltų žemės migdolų gumbų gaminamas gėrimas, labai panašus į kakavą. O jei maltus gumbus pakartotinai paskrudinti arba pakaitinti orkaitėje iki šokoladinės spalvos, o po to išvirti verdančiame vandenyje, gausis naudingas ir aromatingas kavos pakaitalas.

Čufa dažnai dedama į kepinius, saldainius, šokoladą, chalvą, kad šie gaminiai įgautų riešutų skonį ir migdolų aromatą. Ja pabarstomi salotos ir pyragai, kad jie būtų skanesni ir maistingesni. Dažnai žemės migdolas dedamas į pagrindinius patiekalus, nes jį galima kepti, garinti, troškinti neprarandant skonio ir naudingųjų savybių.

Dietologai dažnai pataria vartoti šio augalo gumbus žalius, nes taip jie greičiau padeda pagerinti virškinimą. Žievelės lupti nereikia, užtenka juos gerai nuplauti tekančiu vandeniu. Džiovintą žemės migdolą dažnai patariama malti į miltus. Tuomet jį bus galima dėti į konditerijos gaminius. Teoriškai jis gali pakeisti miltus, tačiau praktiškai dėl to, kad jame nėra glitimo, tokie kepiniai gali prarasti formą. Todėl prie žemės migdolų miltų reikia įdėti šiek tiek manų kruopų arba kvietinių miltų. Tai padeda tešlą padaryti elastingesnę ir orią.

Žemiau pateikti keli populiarūs receptai:

1. Naminė chalva iš žemės migdolų. Reikia paimti 1 stiklinę džiovintų čufos gumbų, po 2/3 stiklinės aukščiausios rūšies miltų ir cukraus, 1/3 stiklinės neriebaus pieno, 3 šaukštus alyvuogių arba saulėgrąžų aliejaus. Gumbelius iš pradžių šiek tiek paskrudinti keptuvėje, tada sumalti trintuvu arba kavamale. Tuo tarpu miltus taip pat šiek tiek paskrudinti, tada sumaišyti su malta čufa, įpilti augalinį aliejų, sudėti cukrų, pagal pageidavimą – vanilės ir cinamono. Visa tai reikia užvirinti ir pavirti ant silpnos ugnies tris minutes. Kai mišinys šiek tiek atvės, iš jo reikia suformuoti briketus – tam galima naudoti formeles.
2. Kava iš žemės migdolų. Jai reikia iš anksto pakaitinti čufos gumbelius orkaitėje, įkaitintoje iki 150 laipsnių, ne daugiau. Visa procedūra trunka 10–15 minučių, tačiau augalinę žaliavą reikia nuolat maišyti. Tada reikia palaukti, kol jis atvės, ir kavamale sumalti jį į miltelius. Gaminama taip pat, kaip įprasta kava – 1 arbatinis šaukštelis miltelių stiklinei verdančio vandens.
3. „Riešutų sviestą“ galima naudoti taip pat, kaip žemės riešutų sviestą. Tačiau jis bus šiek tiek sudėtingesnis desertas. Jam pagaminti reikia paimti 50 g sausų „riešutėlių“ ir sumalti juos kavamale arba trintuvu iki miltų konsistencijos. Į juos įdėti 100 g minkšto sviesto, 1 šaukštą cukraus pudros ir tiek pat kakavos miltelių, ir viską sumaišyti. Tokia pasta gali būti naudojama kaip įdaras įvairiems kepiniams. Tačiau jei ja patepti krekerį ar sausainį, taip pat bus labai skanu.
4. Viduržemio jūros šalyse iš žemės migdolo gaminamas gaivusis gėrimas oršadas. Tam reikia 250 g tokių riešutų 1 litrui vandens ir 5 valgomųjų šaukštų cukraus. Taip pat dėl malonaus skonio ir aromato verta įdėti citrinos žievelės bei cinamono. Čufą iš anksto reikia pamirkyti per naktį. Ryte riešutus nukoškite per sietelį, leiskite vandeniui nuvarvėti, o gumbelius sudėkite į trintuvo indą, įpilkite stiklinę išvalyto vandens ir sumalkite riešutus iki vientisos masės. Tai bus gėrimo pagrindas, kurį reikia supilti į atskirą indą, įpilti likusį vandenį ir palikti brinkti 3 valandoms. Po to užpilą rekomenduojama perkošti per smulkų sietelį arba per kelis sluoksnius sulankstytą marlę, įdėti cukraus, žievelės ir cinamono, o per karščius net keletą ledo kubelių.

Medicinoje

Dietologijoje šis produktas įtraukiamas į tų, kurie serga celiakija, t. y. netoleruoja glitimo, mitybos racioną. Be to, augalo gumbai pasižymi ne tik dideliu kaloringumu, bet ir aukšta maistine verte, todėl jie bus alternatyva toms kruopoms, kurių dauguma kaip tik ir turi glitimo. Taip pat manoma, kad žemės migdolas įkrauna organizmą energija, gerina nuotaiką, teigiamai veikia smegenų veiklą, didina imunitetą ir fizinę ištvermę.

Liaudies medicinoje čufa naudojama taip:

1. Švieži gumbai valgomi po truputį tris kartus per dieną.
2. Sausa augalo žolele kimšamos pagalvės, siekiant atsikratyti nemigos.
3. Žemės migdolo nuoviras (1 valgomasis šaukštas džiovintų lapų stiklinei verdančio vandens) yra puiki raminanti priemonė. Manoma, kad jis padeda nuo nemigos ir dantų skausmo.
4. Lapų užpilas (ta pati proporcija – 1 valgomasis šaukštas stiklinei verdančio vandens, tik reikia palikti pritraukti 30 minučių) naudojamas kaip bendras stiprinamasis ir imunitetui kelti.
5. Žali gumbai padeda išvalyti organizmą nuo toksinų ir pagerinti virškinimą.
6. Milteliai iš džiovintų gumbų gydo dantenų kraujavimą ir uždegimą.
7. Milteliai taip pat vartojami sergant cukriniu diabetu, siekiant sumažinti gliukozės kiekį. Dozė – 60 mg miltelių kiekvienam kūno masės kilogramui.
8. Žemės migdolo nuoviras su apelsino žievele padeda gydyti uretritą ir su juo susijusį skausmingą šlapinimąsi.
9. Vonios su nuoviru padeda gydyti ginekologines ligas.

Veiksmingiausia priemone laikoma spiritinė tinktūra (1 valgomasis šaukštas žaliavos 0,25 l degtinės), kuriai priskiriamas tiesiog akimirksniu pasiekiamas rezultatas. Tokia tinktūra naudinga sergant infekcinėmis ligomis, gali sumažinti uždegimą.

Įdomu, kad senovėje manyta, jog žemės migdolas iš namų išbaido piktąsias dvasias. Šiuolaikiškesnės miesto legendos teigia, kad čufa pagerina vietos energetiką. Bet tai tik gražūs pasakojimai, o aukščiau aprašytos liaudiškos priemonės buvo išbandytos praktikoje, o jų savybės patvirtintos moksliniais tyrimais.

Žala ir kontraindikacijos

Iš esmės žemės migdolai yra tokie naudingi, kad jie praktiškai neturi kontraindikacijų. Tačiau linkę į antsvorį žmonės turėtų juos vartoti atsargiai, nes tai labai kaloringas produktas. Be to, dėl didelio riebalų rūgščių kiekio jų nereikėtų vartoti sergant ūminėmis kepenų ligomis.

Kaip auginti žeminį riešutą

Chufa – labai nereiklus augalas. Esant vidutiniškai drėgnai dirvai ir be karščio, galima tikėtis puikaus derliaus. Tai netgi atrodo paradoksalu, kodėl augalas kilęs iš Afrikos nemėgsta karščio, bet iš tikrųjų optimali temperatūra jam yra iki +22–23°C.

Reikia nepamiršti, kad augalo vegetacinis periodas ilgas, vidutiniškai 150–180 dienų, todėl geriausia žemės migdolus auginti iš sodinukų, o į dirvą persodinti tik gegužės pabaigoje.

Žemės migdolų priežiūra nėra sudėtinga. Laistyti juos reikia tik per sausrą, kad išvengtumėte šaknų puvimo. Trėšti reikėtų ne dažniau kaip 2–3 kartus per vasarą, nes yra rizika gauti per daug išaugusią žalią masę su mažu gumbų kiekiu.

Šio augalo privalumai taip pat yra tai, kad jis ne tik valgomas, bet ir labai dekoratyvus. Pasodinus tokius krūmelius į eilę, galima suformuoti gražų ryškiai žalią apvadą. Šiandien šis augalas plačiai naudojamas kraštovaizdžio dizaine.

Kaip pasirinkti ir laikyti

Šiandien nebūtina auginti žemės migdolų savo darže. Galima tiesiog nusipirkti juos vienoje iš internetinių parduotuvių arba pabandyti rasti dideliame prekybos centre. Chufą taip pat parduoda sodo centruose, bet daugiausia kaip sodinamąją medžiagą. Todėl geriau visgi ieškoti tiesiog subrendusių vaisių. Jie turėtų būti pakankamai kieti, elastingi, apvalios formos ir nepažeista odele.

Žemės migdolus galima užsiauginti patiems. Tokiu atveju gumbus reikia rinkti rugsėjo pabaigoje. Tikras ženklas, kad laikas tai daryti – lapų pageltimas ir jų džiūvimas. Nereikia skubėti, kuo vėliau prasidės derliaus nuėmimas, tuo geriau spės subręsti gumbeliai, tuo daugiau juose susikaups naudingų medžiagų. Bet negalima ir delsti. Derlių reikia nuimti esant sausam orui, todėl tai daroma iki liūčių ir šalnų.

Žemės migdolų gumbai ištraukiami kartu su šaknelėmis, nuvalomi nuo prilipusio purvo, padedami ant metalinio tinklo ir apipilami vandeniu, kad nuplautų žemės likučius. Po to chufa paliekama džiūti, bet ne saulėje, o po stogu – tik taip galima užtikrinti šiems gumbams pakankamai ilgą galiojimo laiką.

Džiovinti žemės migdolai laikomi rūsyje, tačiau reikia stebėti, kad ten būtų normali drėgmė ir kad jų nepažeistų graužikai. Šiek tiek gumbų galima laikyti ir tiesiog virtuvėje arba pagalbinėje patalpoje, apsaugotoje nuo saulės spindulių. Derlių reikėtų laikyti kartoninėje dėžėje arba faneros dėžutėje. Tačiau net ir laikantis visų sąlygų jie neišsilaikys ilgiau nei dvejus metus.

Įdomūs faktai

Mokslininkai nustatė, kad žemės migdolas (čufa) buvo žinomas žmonių protėviams jau maždaug prieš 2 milijonus metų. Šie gumbeliai buvo rasti kasinėjant Egipto kapus. Čufa buvo auginama Sudano ir Maroko teritorijoje. Į Europą šį kultūrinį augalą atvežė arabai maurų valdymo laikotarpiu.

Čufos (žemės riešuto) nuotrauka